Kim Liggett. Skaistybės metai.

LIGGETT, Kim. Skaistybės metai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 380 p.

Žmonės mato tai, ką nori matyti. Net ir aš.

Pirmas sakinys: Apie skaistybės metus niekas nekalba.

Garnerio grafystė – ne pati geriausia vieta gyventi moterims. Gal čia ir ramu, gal nieko netrūksta, bet visos, vienodai susišukavusios ir įsipynusios į plaukus juodus kaspinus, vaikšto, rodos, nieko nematydamos. Gal tik savo vaikus, mažas mergaites su baltais kaspinėliais, kurios dar džiaugiasi gyvenimu. Ir merginas, ryšinčias raudoną kaspiną. Jos, šios istorijos herojės, vieneriems metams išsiunčiamos į atokią stovyklą. Ne, ne pailsėti. O atsikratyti savo moteriškos magijos ir demonų, galinčių pakenkti vyrams.

Va toks štai feministinis siužetas. Lengvas, bet įtraukiantis. Apgaulingas ir nustebinantis. 45 puslapyje jau galvojau, kad štai, jau šablonas, jau žinau, kaip viskas baigsis. Ne, pasirodo suklydau. Skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Kas vyksta toje atokioje stovykloje? Išgyvenimas. Savęs ir aplinkinių pažinimas. Minčių išgryninimas. Skamba gal ir patraukliai, ar ne? Tai kodėl tada tiek daug merginų negrįžta? O likusios atrodo taip, lyg būtų grįžusios iš tikro pragaro? Atsakymai tiesiog akivaizdūs, bet tarsi nesinori jų matyti. Norisi tiesiog nepaleisti siužeto su visais netikėtumais, sprendimais, pasekmėmis.

Labai patiko. Galbūt priminė seniai skaitytą Musių valdovą (kuris nepatiko, arba tuomet jo tiesiog nesupratau). Bet čia ne berniukų, čia merginų stovykla, čia viskas kitaip. Nors.. gal krizės akivaizdoje išlaikyti žmogiškumą ir šaltą protą sudėtinga ir tiems, ir tiems.

– Grafystėje nėra nieko pavojingiau už moterį, kuri išsako savo nuomonę. Taip pasielgė Ieva ir dėl jos kaltės buvom išmesti iš rojaus. Mes pavojingos būtybės. Valdomos velnio kerų. Vos gavusios progą, magiškai paversim vyrus nusidėjėliais, piktadariais, pražudysim juos. – Akys tokios sunkios, kad nė nebeišeina ironiškai pavartyti. – Todėl mus čia ir siunčia.
– Kad išnaikintų magiją, – prataria jis.
– Ne, – sukuždu promiegiu. – Kad mus palaužtų.