Ragnar Jónasson. Akinantis sniegas.

JÓNASSON, Ragnar. Akinantis sniegas [romanas]. Iš islandų kalbos vertė Vaida Jankūnaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 286 p.

Prieš jiems įžengiant į kabinetą, Aris akimirksnį dirstelėjo pro langą. Vis dar snigo. Šitas ramus miestelis buvo prislėgtas sniego, kaip ne kartą ankščiau: tik šįkart justi grėsmė. Balta spalva nebe tyra, į ją įmaišyta kraujo raudonio.
Viena buvo aišku – vakare visi miestelio gyventojai užsirakins duris.

Pirmas sakinys: Raudona spalva rėžė tylą it riksmas.

Antroji islandų knyga šį mėnesį. Po nuostabiosios Šviesės istorijos atkeliavau į Siglufjordurą, į XXI amžių. Ten, visų pamirštame ir sniego užverstame užkampyje jaunas policininkas Aris Touras bando surasti save ir savo pašaukimą.

Labai klasikinis detektyvas. Tobulas, nes kaip tik esu labai pasiilgusi tų Agatos Kristi stiliaus istorijų. Ir štai, gavau, norai išpildyti. Mažame miestuke, kuriame nieko blogo nevyksta, gyvena darni ir draugiška bendruomenė. Čia visi vienas kitą pažįsta, čia net durų nakčiai niekas nerakina!

Bet ne viskas taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai nutinka keli miesteliui visiškai neįprasti įvykiai, viskas pasikeičia. O Ariui tai tikrai nesunku pamatyti – jis gi atvykėlis, naujokas, jauniklis, kuris tame Siglufjordure tikriausia niekada taip ir nepritaps. O vietiniai? Vietiniai visai ne šventieji – kiekvienas slepia kažką, ko šiukštu kitam niekada neatskleisų. Ir tada klausimas, kas gi kaltas dėl nutikusių įvykių, tampa tikrai ganėtinai sunkus. Negi jis, nuo vaikystės pažįstamas kaimynas? O gal ji, buvusi tyli ir gera pradinės mokyklos klasiokė?

Perskaičiau per savaitgalį. Nėra jokių baisybių (nors kaip pažiūrėsi). Labai patiko.