Margaret Atwood. Liudijimai.

ATWOOD, Margaret. Liudijimai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 478 p.

Žmonės įsibaugino. Pasidarė pikti.
Nesiimta jokių veiksmingų priemonių padėčiai gerinti. Ieškoma kaltų.
Kodėl aš maniau, kad gyvenimas vis tiek kaip nors susitvarkys? Matyt todėl, kad metų metus girdėjome vis tą patį. Nesitiki, kad dangus griūva, kol jo gabalas neužkrinta tau ant galvos.

Pirmas sakinys: Tiktai mirusiesiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi.

Na na, vėl pranašiška knyga apie ateitį. Kažkaip jau nebelabai jauku jas ir beskaityti. Visokie fantastiniai dalykai linkę ankščiau ar vėliau išsipildyti. Atidėliojau, kiek galėjau. Ir visai be reikalo.

Gal ir gerai, kad išlaukiau tinkamo meto. Knygai reikia daugiau laisvo laiko, norisi skaityti be ilgesnių pertraukų, visą iš karto, vienu prisėdimu. Istorija labai paprasta ir tikrai labai įtraukia. Trys pasakotojos. Trys skirtingos patirtys, trys skirtingi požiūriai, trys skirtingi gyvenimai. Trys skirtingos asmenybės. Net šalyje, kurioje asmenybės nėra pageidaujamos.

Kuo knyga skiriasi iš kitų šimtų panašių? Nežinau. Niekuo. Esu jau ne vieną panašią skaičiusi. Bet tai mano mėgstama fantastika (labai tikiuosi, kad fantastika ir liks), tai gyvenimas kažkada ateityje, kai viską ėmėm ir tiesiog… sugriovėm.

Ir kuo tekstas, istorija paprastesnė, tuo labiau tas šiurpiai realistiškas ateities scenarijus baugina. Viskas taip greitai gali pasikeisti. Ir visas pasaulis visiškai greitai gali nugarmėti kažkur ten giliai į absurdišką prarają. Labai įstrigo tas momentas, kai vieną dieną, tiesiog dabar, visi pinigai bankuose tiesiog dingsta. Staiga tiesiog dingsta internetas (šiuo metu kaip tik daugelyje pasaulio šalių jau dvi (!) valandas neveikia FB ir IG). O gal užtektų, kad tiesiog dingtų elektra? Be vilties, kad vėl kada nors atsiras.

Vėl nenoriu nieko daug rašyti – te lieka ta nuostaba, netikėtumai, tas tikrasis skaitymo džiaugsmas. Patiko, aš tokių knygų fanė, nors ir nuspėjamų vietų buvo, ir galvos nebuvo kur pernelyg pasukti. Reiktų nepamiršti, kad tai tikrai nėra Tarnaitės pasakojimas. Neprisikūrusiems nepamatuotų iliuzijų, laiko, praleisto su šia knyga, gailėtis tikrai neteks. Bent jau man neteko.

Ką gi, autorės Oriksė ir Griežlys dar vis tebėra mano favoritė.

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.