Irene Solà. Aš dainuoju, o kalnas šoka.

SOLÀ, Irene. Aš dainuoju, o kalnas šoka [romanas]. Iš katalonų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2021. 208 p.

2020 m. Europos sąjungos literatūros premija

Visa, ką dabar regiu, bažnyčia, seniai, tamsus karstas, gėlių vainikas, arkliai aptvare ant šlaito, kalnai tolumoje, – viskas dar labiau primena pašto atviruką. Vaizdingą. Lyg būčiau dailininkas, atvažiavęs čionai piešti tokių paveikslų. Kaimo vaizdelių. Seniai, senės, beretės, skaros. Saulės atspindžiai ant bažnyčios, ant medinio karsto. Varpinė. Taip gražu, kad apmaudas nuslūgsta. Kaip vaizdinga! Mirštu iš alkio, vienaakis senis su manim elgėsi blogai, bet mane pavergia grožis. Gyvybė ir mirtis.

Pirmasis sakinys: Šliaužiame išpampę.

Bet suintrigavo ne pirmasis sakinys. Ne atsiliepimai, ne instagramas ir ne feisbukas. Suintrigavo knygos aprašymo dvi eilutės: Kaip Dievas, kuriantis gyvūnus ir augalus, / Aš dainuoju, o kalnas šoka. Va ir suprask žmogau, kas per knyga? Teko perskaityti.

Iš tikrųjų tai nenusakoma knyga. Ir norisi kuo mažiau rašyti, kad ir kitas skaitytojas, suintriguotas tokių pat, ar kitų aprašyme esančių eilučių, pajustų tą netikėtumo jausmą. Galbūt tai ir yra pats didžiausias skaitytojo džiaugsmas. Leistis būti nustebintam. Vis kitos knygos. Kaskart iš naujo.

Daug kalnų ir gamtos. Visi tie aprašymai, užuominos, detalės sukuria tam nustebinimui būtiną foną. Tokią tarsi sakmių ar pasakų nuotaiką. O tada pamatai žmones. Visiškai paprastų žmonių visai nepaprastus gyvenimus. Kaip, tikriausiai, ir kiekvieno iš mūsų.

Buvo vietų, kurių nesupratau. Buvo vietų, kurias baigusi skaityti grįždavau į pradžią, ir tik tada suprasdavau mintį. Buvo vietų, kurias paprasčiausiai miela skaityti. Buvo baisių vietų. Buvo mitų ir magijos. Buvo visko.

Buvo ir tas pats didžiausias džiaugsmas – kaip į tokią ploną knygą galima sutalpinti tiek daug!

Poezijoje gana visko. Poezijoje gana grožio, gana tyrumo, gana muzikos, gana vaizdų, gana tariamų žodžių, gana laisvės ir gana galios sujaudinti ir įžvelgti begalybę. Už visa ko ribų. Begalybę, kurios nėra nei Žemėje, nei danguje. Begalybę kiekvieno žmogaus esybėje. Kaip langą galvos lygyje, ligi tol nežinomą langą, kurį praveria poeto balsas, ir ten, pro tą tarpelį, atsiveria begalybė.

Į plonų, gerų knygų kolekciją.

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.