Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

VESAAS, Tarjei (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) Ledo rūmas [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Justė Liepaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 186 p.

Sniego, mirties ir uždarų kambarių laikas praėjo – Sisė ištrūko iš jo džiaugsmu žibančiomis akimis, nes berniukas pasakė: tavo skruostuose duobutės.
Pakelėse groja mediniai pučiamieji. Eini, kaip galėdama greičiau, o kartu norisi, kad kelias niekada nesibaigtų.

Skandinaviška. Turi jie savitą stilių, tikrai turi. Nesu nei šių šalių literatūros, nei geografijos ekspertė, bet iš perskaitytų knygų visada dvelkia toks kitoniškumas, atskirtis, tyla, lėtumas. Dažnai ir šaltis. O kur to šalčio daugiausia, jei ne Norvegijoje?

Šioje plonoje knygoje yra visko. Tikrai visko. Nedideliame kaimelyje, rodos, kažkur toli nuo civilizacijos, susitinka dvi mergaitės. Labai nedrąsiai, bet abi vienu metu pajunta – būtent jos bus geriausios draugės. Jau yra. Nuo šiandien jos yra geriausios draugės. Ir gyvenimas taps visiškai kitoks, ir pamokos mokykloje taps visai kitokios, ir pasaulis bus visai kitoks – nes visame jos dalyvaus kartu. Jos – geriausios draugės.

Bet taip nenutiko. Viena mergaitė tiesiog dingo.

Ir ne, tai nėra detektyvas. Tiesiog šoksim nuo skardžio į bedugnę, nes visko, kiek apima tas netuščiažodžiaujantis tekstas, nelabai ir įmanoma aprašyti. Mergaitei Sisei gyvenimas atsiskleidžia visomis savo spalvomis: liūdesiu, sielvartu, kančia, tyla, vienatve, tikėjimu. Nedrąsiu džiaugsmu. Viltimi. Meile. Viskuo ir iš karto. Tarsi didžiulis užšalusio krioklio ledo rūmas prieš nedidelį, dar nesubrendusį ir pirmuosius atradimus darantį žmogutį.

Juk ledo rūmas gali viską – savo kerinčiu grožiu, ledo menėmis ir išradingais raižiniais užburti, įtraukti, apakinti. Visiškai užvaldyti. Amžiams.

Bet gal ir negali. Su vis skaisčiau šviečiančia saule, artimųjų meile, draugų jautrumu viskas gali pasikeisti. Arba viską gali pakeisti tas netoliese gyvenantis berniukas.

Plonos knygos dažnai būna tobulos. O jei plonos knygos netuščiažodžiaudamos pasakoja prasmingą istoriją, tada jos tikrai tokios ir yra. Tą puikiai suprantu. Tikrai, galima skaityti, dar kartą skaityti ir žavėtis viskuo. Istorija, pasakojimu, nuojautomis, gamtos aprašymais.

Žavėjausi. Skaitau jau klasika tapusį (parašytas maždaug prieš 50 metų), talentingo rašytojo (bent kelis kartus nominuoto Nobielio premijai) romaną, suprantu, kad tai bene šedevras, bet širdies kažkodėl nebepaliečia. Ir nieko čia nepadarysi. Ir sisės, ir unės, ir ledo kalnai atrodo jau išgyventi tiek gyvenime, tiek knygose.

Nors…. tie užšalę kriokliai vis tiek žavi.

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.