YANAGIHARA, Hanya. Mažas gyvenimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 668 p.
Štai jis, mano mažas pasaulis, o aš nežinau, ką man daryti.
Ką gi, čia tai knyga. Tikra, atvira, nejauki, šokiruojanti, nepatogi…. Tikrai ne kiekvienam.
Universiteto bendrabutyje susitinka ketvertas studentų. Vilemas, Džudas, Džei Bi ir Malkolmas. Vaikinų kasdienybė niekuo neypatinga, visas gyvenimas sukasi apie tris esminius dalykus: pinigus, seksą ir darbą. Pamažu susipažįstame su kiekvienu iš jų, su jų gyvenimais, artimaisiais, mylimosiomis ir mylimaisiais. Su jų projektais, karjera ir darbais. Su jų vaikystės norais ir svajonėmis. Su jų paslaptimis.
Ir čia jau iš karto pirmasis pliusas. Įdomu, įtraukia, tie visi projektai iš skardinių, plaukų iš bet ko. Ir linksmina, ir žavi. Draugai palaiko vienas kito net pačias keisčiausias mintis, nors ir neaišku, ar jos į ką nors pavirs (dažniausiai – nepavirs niekuo). Bet viena aišku – jiems tikrai lemta būti draugais, ir, tikriausiai, visam gyvenimui.
Personažai – tai antras didelis pliusas. Įdomūs, įsimintini, pabaigoje realiai gaila skirtis. Kiekvienas kažkuo įdomus, kažkuo patraukiantis dėmesį. Vilemas su Malkolmu. Džei Bi. Ir Džudas. Džudas, paslaptingiausias iš ketvertuko. Keliauja skaitytojas su jais per gyvenimą, viską pamiršęs. O ir tas gyvenimas, nors ir su jaunystėje taip norėtais pinigais, seksu ir darbu, nėra labai jau paprastas. Priešingai. Siužetas taip išsivinguriuoja, kad jau nebežinai, kur ta autorės fantazija nuves ir nebesi tikras, ar tikrai nori keliauti kartu. Taigi, siužetas – dar vienas knygos pliusas.
Būtų knyga, kaip knyga. Bet tokia nėra. Ir neeiline ją daro tikriausiai dvi temos, šnekėtos, apšnekėtos, ir jau net šiek tiek atsibodusios. Meilė XXI amžiuje. Bet kokios lytinės tapatybės normos jau išsitrynusios. Santykiai gali būti visokie, heteroseksualsūs, homoseksualūs, arba kartu ir tie, ir tie. Pralinksmino scena, kuomet Malkolmas pareiškė tėvams apie savo homoseksualumą, o po metų, įsimylėjęs merginą, turėjo tą pareiškimą atšaukti. Norma. Kas bebūtų, viskas jau yra norma.
Ir antroji, toji skaudžiausia tema, vaikystės traumos. Tokios, apie kurias sunku skaityti, kurių nesinori įsivaizduoti, kurios visiškai užvaldo žmogų, ir, netgi jau suaugusį, genealų ir daug pasiekusį, visiškai žlugdo ir gniuždo. Tikrai, labai daug savigailos, saviplaikos, savęs kaltinimo, nepilnavertiškumo, ir vėl savigailos, savęs žalojimosi, ir vėl savigailos, ir vėl. Ir kas tų traumų didžiausi kaltininkai? Ar tik ne katalikais save vadinantys nusikaltėliai. Tikrai taip!
Ir tada pajutau šiokį tokį nusivylimą – panašiai, kai kažkuriais metais įvairūs kino apdovanojimai dažniausiai buvo skiriami filmams apie rasizmą. Tiesiog kiekvienais metais kažkokia tema yra „ant bangos“ ir visus apdovanojimus nuskina. Šį kartą ant tos bangos buvo (knyga parašyta 2015 m.) katalikais save vadinantys pedofilai, išaiškėjusios skandalingos istorijos, lytiškumo laisvė. Viską sudėjus bet kokiu atveju gausis šokiruojanti ir skaitytojų dėmesio sulauksianti istorija. Laiku ir vietoje. Sėkminga. Ir labai populiari.
Bet visa tai tikrai to teigiamo įspūdžio neužgožė. Meistriškai parašyta, nepamirštama istorija, kokybiškas skaitinys. Brandžiam, drąsiam (nevilties, tamsos, skausmo, ašarų tikrai daug). O ar knyga suteiks tos vilties šviesos, ar nugramzdins į tamsą – tai jau priklausys nuo paties skaitytojo.
Mažas gyvenimas jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas. Jon Michaud.
kaskaityti.lt 