Vanessa Springora. Abipusiu sutikimu.

SPRINGORA, Vanessa. Abipusiu sutikimu. (Ne)uždraustų santykių istorija [atsiminimai]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 136 p.

Kai pasakiau mamai, kad palikau G., iš pradžių ji netenka amo, o paskui liūdnai paklausia: „Vargšelis… Ar esi tikra? Jis juk tave dievina!“

Oho, kokia knyga! Ir ką dabar daryt? Stebėtis, baisėtis, piktintis ar ieškoti kokio logiško paaiškinimo?

Kaip reiktų vertinti santykius, kai skirtumas tarp mylimųjų kažkur 40 metų? Kas tai? Stebuklinga meilė, kuriai nieko nėra neįmanomo? Abipusis supratimas, kurį jaučia tik tie du, o aplinkiniai nieko nesupranta? Amūro žioplumas, kad paleido strėlę ne ten, kur turėjo? Galų gale visi apsiprastų ir pamirštų tą skirtumą. Gal ir būtų pamiršę. Bet šiuo atveju mylimajai tebuvo 14 metų. Keturiolika.

Tada dauguma tikriausiai sunerimtų. Dauguma. Be ne paauglė, kurios esminis troškimas – išsilaisvinti iš tėvų glėbio ir noras būti mylimai. Savo gyvenimo valdovei. Juk darau tai, ką noriu ir kažin, ar į mano gyvenimą kas nors gali kištis? O gal sunerims mama? Bet jai tai didelė garbė! Jos paauglės mylimasis – garsus menininkas ir rašytojas. Tėvas? Bet jam knieti tik pašūkauti ir apkaltinti motiną netinkamu dukters auklėjimu. O gal gydytojas? Taip, gydytojas sunerims ir atliks nedidelę procedūrą, kad paauglei lytiniai santykiai nekeltų jokios baimės!

Tai gal tada visuomenė? Aplinkiniai? Bet juk G. M. – žmogus žymus, garsus, populiarus, mėgstamas. Tai jis parašė esė „Jaunesni nei šešiolikos“, kuriai pritarė garsūs Prancūzijos elito vardai. Juk ir jaunesni asmenys pilnai gali priimti sprendimus dėl savo lytinio gyvenimo, ar ne? Tikrai? Ir taip, tai vyko ne kur nors tolimoje, nežinomoje ir civilizacijos nemačiusioje gentyje. Tai vyko Europoje, Prancūzijoje, vos prieš kokius 30 metų.

Paauglės V. stebuklinė pasaka pasibaigė suvokus, kad jos mylimasis tėra tik manipuliuotojas, paauglių kolekcionierius ir pedofilas. Motina tikriausiai nelabai ką suprato – juk jis toks žinomas ir gerbiamas žmogus! Visuomenė labai ir nesigilino, gal pradėjo šiek tiek garsiau šnabždėtis, bet iš letargo taip ir nepabudo. V. teko viską ištverti pačiai. Išgyventi, pasveikti, atrasti noro gyventi toliau. O šie atsiminimai – tarsi galutinė terapija. Ir įspėjimas kitiems.

Skaitykit, jei pajėgsit. Parašyta gerai. Bet malonu nebus. Logiško paaiškinimo – irgi.