Maja Lunde. Vandens istorija.

LUNDE, Maja. Vandens istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 334 p.

– Kieno tai nuosavybė?
– Nežinau… greičiausiai tų, kuriems priklauso žemė.
– Bet kodėl kažkam gali priklausyti vanduo?
– Ką turi galvoje?
– Kaip kažkam gali priklausyti tai, kas teka savais keliais?

Bičių istorija labai patiko, tad iš karto perskaičiau ir antrąją norvegų autorės tetralogijos knygą. Šį kartą – apie pasaulį be vandens. Tiksliau, jo dar yra. Kol kas. Bet panašu, kad sausra ir dykumos vis labiau užkariauja Žemę. O kas bus toliau?

Tas „kas bus toliau“ man patiko labiausiai. Kas bus? Juk niekas nežino. Kaip ir knygos herojai. Tiesa, jų mažiau, nei Bičių istorijoje, gal todėl knyga atrodo lėtesnė. Bet tai joks minusas. Taigi, kas bus toliau? Gal tą žino mūsų amžininkė Signė? Ji – kovotoja, gamtos ir Norvegijos ledynų saugotoja, stipri ir rankų nenuleidžia. Dabar tokie ekologijos fanatai, kurie vietoje žodžių imasi veiksmų atrodo mažų mažiausiai keistoki, ar ne? Kaip ir Signė.

O gal daugiau žino tėtis su maža dukrele. Jam tenka bandyti (iš)gyventi kažkur Prancūzijos dykumose. Vildamasis, kad dingusi žmona su sūneliu atsiras, jis pamažu traukia į šiaurę. Ten, kur yra vandens. Ar jis ką nors daugiau žino? Kas bus toliau?

Labai patiko. Kaip ir minėta Bičių istorija. Patiko tie tarsi nepastebimi nutylėjimai. Patiko, nes tekstas labai lengvas, jį malonu skaityti. Patiko intriguojantis siužetas ir tas klausimas – o kas bus toliau? Ar kas nors žino?

Pasigūglinau. Jau parašyta trečioji knyga, kurios tema dar įdomesnė už šių dviejų. Labai norėčiau paskaityti. Kada galima tikėtis?