Lara Prescott. Mūsų čia nebuvo.

PRESCOTT, Lara. Mūsų čia nebuvo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 444 p.

Filmo gale, kai pradėjo rodyti kūrėjų sąrašą, visos šluostėmės akis. Daktaras Živaga yra istorija ir apie karą, ir apie meilę. Vis dėlto praėjus daugeliui metų mes geriausiai prisimename istoriją apie meilę.

Sakyčiau, čia geriausia skaityta šio karantininio pavasario knyga. Paskutinį puslapį užverčiau jau seniai, bet vis atidėliojau šį įrašą. Taip, ji man labai patiko, sunku net apibūdinti, kodėl. Patiko, ir tiek.

Daktaras Živaga jau yra perskaitytų knygų sąrašuose, ir, kažkada, beveik prieš dešimt metų, įspūdis buvo tikrai stiprus. Taip, tai buvo detalus to laikmečio pasakojimas. Bet man – labiau meilės romanas. Iki šiol prisimenu tuos širdį draskančius jausmus  ir tokius kinematografinius kančios aprašymus, kad tiesiog užsimerkusi galėjau viską matyti.

Šiame šnipų, tiksliau šnipių, romane aprašyti faktai tikriausiai daug kam girdėti: apie patį rašytoją, apie Nobelio premiją, apie tai, kaip jis buvo priverstas jos atsisakyti. Nežinia, kiek autentiškai autorė pavaizdavo Boriso Pasternako gyvenimą, bet tikrai buvo įdomu skaityti apie jos įsivaizduojamus kasdienius įvykius. Bet daug ko ir nežinojau. Ir apie Italijos leidėjus, ir apie pastangas išplatinti knygą. O kur dar tas slaptas planas, kuriam ji bus panaudota. Ir tikėta, ir netikėta. Jungiu gūglą. Jis čia tikrai pravers.

Labai patiko siužeto vingiai: Rytai – Vakarai. Skirtingos šalys, skirtingi žmonės, neįsivaizduojamai skirtingi gyvenimai. Įtraukia. Blaškaisi čia pirmyn, čia atgal ir sunku pasakyti kas intriguoja labiau – Laros meilė ir likimas ar Salės ir Irinos nuotykiai.

Stenografisčių balsas. Va, kas padarė knygą išskirtine, kitokia, nei koks istorinis, nuotykinis ar šnipų romanas. Stenografistės, tarškindamos mašinėlių klavišus ir tuo pačiu viską matydamos ir girdėdamos, suteikė visai istorijai tokią ypatingą, paslaptingą, intriguojančią ir net romantišką atmosferą. Dėl jų balso užvertus paskutinį puslapį dar nesinori padėti knygos į šalį, ir dėl jų knyga tarsi tapo kitokia, nei galėjo būti.

… galėjai pagalvoti, kad tos moterys stenografistės arba sekretorės ir galbūt buvai teisi. Bet galėjai ir klysti. Sekretorė: žmogus, kuriam patikėta paslaptis. Iš lotynų kalbos žodžio secretus, secretum. Visos spausdinome, bet kai kurios iš mūsų užsiimdavo ir kai kuo daugiau. Mes nė puse lūpų neprasitardavome apie tai, ką veikiame kasdien po to, kai uždengiame savo spausdinimo mašinėlę. Skirtingai nei kai kurie vyrai, mokėjome saugoti savo paslaptis.