Jaroslovas Melnikas. Adata.

MELNIKAS, Jaroslavas. Adata [skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą]. Vilnius: Alma littera, 2019. 430 p.

Kad ir kaip būtų keista, Butkus jį suprato. Jie abu vyrai, ir skirtumas tarp jų tik tas, kad jis Butkus, niekad tam nebūtų ryžęsis, o šis žmogus neturi vidinių barjerų ir ryžosi. Beje, kuo jis rizikavo, rizikuoja. Niekuo. Įstatymo, draudžiančio tokius dalykus, Lietuvoje, o ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje, nėra. Tai ne prostitucija. O kas neuždrausta, tas leidžiama.

Maša, arba Postfašizmas – ši knyga jau senokai buvo norimų perskaityti knygų sąraše, tačiau Aš skaitau dėka į mano rankas Adata pakliuvo ankščiau. Labai smalsu, kaip skandinaviškas detektyvinių romanų tradicijas pavyko perteikti lietuvių rašytojui. Ir ką? Užskaitau. Pavyko.

Yra viskas, kas man patinka skandinaviškuose detektyvuose. Tyrėjų grupė, kuriai vadovauja asmeninių problemų turintis tyrėjas. Komanda, kurios visi nariai turi kokių nors keistenybių, kurios, kaip vėliau paaiškėja, visai praverčia. Nusikaltimas, kurį išpainioti, kaip pasirodo, gali tik tas ankščiau minėtas tyrėjas. Kažkur antrame plane sužinome apie jo subyrėjusią santuoką, atitolusius giminaičius ir prastą sveikatą. Yra intrigos ir įdomių siužeto vingių. Valdžios kišimosi į ne savo reikalus. Netgi besilaukianti bendradarbė, kuriai jau tuoj tuoj gimdyti, o ji tebelaksto paskui įtariamuosius, yra. Kaip tai panašu į mano mėgstamus skandinavų rašytojų detektyvus! Ir kaip įdomu skaityti.

Buvo gerai. Žinoma, tas nusikaltimas toks nelabai tipiškas ir ganėtinai šlykštokas. Bet čia gi detektyvas. Daug kam užkliuvo seksizmas ir n kartų pakartotas žodis „krūtys/krūtinė“. Bet čia gi detektyvas. Aš gal labiau atkreipiau dėmesį į tuos paaiškinimus, kurie galbūt buvo skirti ne lietuviui skaitytojui. Kaip kas ir kodėl yra Lietuvoje. Bet ir nekeista – knyga, kiek suprantu, jau yra išleista ir Prancūzijoje, o kitataučiams skaitytojams paaiškinimai reikalingi.

Ką gi, pagal geriausias skandinaviško detektyvo tradicijas romanų apie Algimantą Butkų turėtų būti ne vienas. Skaityčiau.

„Kai rašiau romaną „Maša, arba Postfašizmas“ aš irgi rizikavau. Detektyvas yra laikomas nerimtu žanru, kaip ir fantastika. Neva rimti rašytojai nerašo fantastikos nei detektyvų. Tai netiesa. Džordžas Orvelas, Bredberis – tai fantastika. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – detektyvas. Svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti.“

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.