Philippe Claudel. Šuns archipelagas.

CLAUDEL, Philippe. Šuns archipelagas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 196 p.

Manote, žmogiškajai būtybei patinka, kai jai veidrodis parodo jos pačios bjaurumą? Niekas niekuomet nemato, koks yra iš tiesų, tad kai save išvysta, tai tampa nepakeliama.

Gera knyga. Iš tų, kurias užverti ir dar ilgokai negali atsitokėti. O apie tokias parašyti nelengva. Nes kaip perteikti tą savo susižavėjimą kitam skaitytojui? Su kitokia patirtimi, kitokiais pomėgiais, galbūt ir kitokiais vertinimais?

Nuošali sala. Nedidelė bendruomenė. Vieną dieną jūrą  į pakrantę išmeta trijų žmonių kūnus. Ką darys ir kaip elgsis gyventojai? Jei jau skaitėte Brodeką, žinote, ko maždaug galima tikėtis – nuostabaus ir kartu tiesaus autoriaus pasakojimo apie tai, kokie esame.

Man labai patiko formatas. Romane nėra nei vieno vardo. Bet yra Meras, Daktaras, Senė, Mokytojas, Komisaras, Kavinės Šeimininkas ir pan. Siužetas intriguojantis, bet kartu ir labai paprastas – žmonės priima sprendimus, kurie lemia vienus ar kitus įvykius. Tekstas labai įtaigus, toks filosofinis alegorinis, bet visiškai nesudėtingas. Norisi braukyti, žymėtis, išsirašyti citatas, bet įdomu, kas bus kitame puslapyje, tai skaitai toliau. Neteisi nei vieno, nes visiškai neaišku, kaip elgtumeisi pats. Tau atrodo – esi teisus, bendruomenei gali atrodyti kitaip. Žmonėms rūpi nebūtinai tiesa. O visai šalia nerimsta ugnikalnis. Ir ankščiau ar vėliau, labai tikėtina, jis galbūt prabus.

Vienoks įspūdis būna, kai skaitai apie jau įvykius, istorinius įvykius. Pvz. holokaustą, Žiemos velodromo Vel’ d’Hiv gaudynes, tremtį ar kitus dalykus. Tavęs tuomet nebuvo. Gali skaityti ir tiesiog baisėtis, nesuvokti, na kaip, kaip tai galėjo būti, kokie žmonės galėjo taip elgtis. Ir visai kas kitą skaityti apie įvykius, kurie vyksta dabar. Ne mažiau baisius, bet kurie vyksta kažkur toli ir tarsi nublanksta, yra užgožiami vietinių politikų pasižodžiavimų, lietuviškos medžioklės ypatumų, augančios kruopų paklausos, vietinių žvaigždučių problemų ir visų kitų kasdienių dalykų.

Puiku. Bet įsitikinkite patys.

Istorija, kurią tuojau perskaitysime, tokia pat reali, kokie galite būti ir jūs. Jinai vyksta čia – lygiai taip pat būtų galėjusi įvykti ir ten. Pernelyg paprasta būtų manyti, kad ji įvyko kitur. Joje veikiančių žmonių vardai nėra svarbūs. Galėtume juos pakeisti. Jų vietoje įrašyti jūsų vardus. Jūs tokie panašūs, nudrėbti iš to paties amžino molio.
Neabejoju, kad ankščiau ar vėliau jūs pateiksite pagrįstą klausimą: ar jis buvo liudytojas to, ką mums pasakoja? Atsakau: taip, aš buvau liudytojas. Kaip ir jūs, – bet jūs nepanorote to matyti. Jūs niekada nenorite matyti. Aš – tas, kuris jums tai primena. Aš – ramybės drumstėjas. Tas, pro kurio akys niekas nepraslysta. Aš viską matau. Viską žinau. Bet aš esu niekas ir noriu toks būti. Nei vyras, nei moteris. Tiesiog balsas. Išdėstysiu jums šią istoriją, pats likdamas šešėlyje.