John Berger. Mes susitinkame čia.

BERGER, John. Mes susitinkame čia [tekstų vainikas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 208 p.

Aš daug ko išmokau po mirties. Turi pasinaudoti manimi, kol esi čia. Numirusiame žmoguje gali pasiieškoti įvairių dalykų kaip žodyne.

Prirašyta per daug. Jei būčiau neskaičiusi nugarėlės teksto ir suvokimas, apie ką skaitau, būtų atėjęs pats – knyga būtų šokiravusi. Gaila, kad to neįvyko. Bet gėrėtis ir grožėtis šioje knygoje tikrai yra kuo. Idėja, siužetu, pasakojimu, aprašomomis vietovėmis, miestais, upėmis, žmonėmis. Be galo.

Būtent idėja. Ji tokia gili, daugiasluoksnė, persipinanti. Persipina realus ir tas nematomas, įsivaizduojamas pasaulis, jausmai, emocijos, prisiminimai. Jie supinami tarsi į vieną visumą ir rezultatas – lėtas, gurmaniškas skaitinys apie žmogaus gyvenimą, potyrius, egzistenciją. Ne veltui knyga ir įvardinta – tekstų vainikas.  Net nebandysiu to vainiko kaip nors vertinti. Internete jų vertinimų gausu. Daug ir visokių.

Ar patiko? Taip. Mėgstu tokius, netipinius, kitokius tekstus. Kai nežinai, ko tikėtis. Neįsivaizduoji, kur nukeliausi ir ką sutiksi kitame puslapyje. Kai skaitai lėtai, po skyrelį, nes praryti tiesiog neišeina. Kai net negali įsivaizduoti, ką sugebėsi rasti tekste. Kažko tikriausiai ir nesugebėsi. Kažkais taip ir liks tik užrašyti žodžiai.

Minčių daug. Galvoti netingintiems skaitytojams.

Lisabona – miestas, santykiaujantis su regimuoju pasauliu kaip joks kitas miestas. Ji žaidžia žaidimą. Jos aikštės ir gatvės išgrįstos baltų ir spalvotų akmenų raštais taip, lyg būtų lubos, o ne keliai. Miesto sienos tiek viduje, tiek ir iš išorės, kur tik pažvelgsi, padengtos garsiaisiais azulechais. Ir tos plytelės pasakoja apie pasakiškus dalykus, kuriuos pamatysi pasaulyje: dūdelėmis grojančias beždžiones, vynuoges skinančią moterį, besimeldžiančius šventuosius, banginius vandenyne, kryžiuočius savo laivuose, bazilikus, skrendančias šarkas, apsikabinusius įsimylėjėlius, prijaukintą liūtą, taškuotus kaip leopardas mureninius ungurius. Šito miesto plytelės traukia akį prie to, kas matoma, prie to, kas gali būti pamatyta.

Ir tuo pačiu metu tos puošmenos ant sienų ir grindų, aplink langus ir laiptines byloja kažką kita, iš esmės priešinga. Įtrūkę balti keraminiai paviršiai, gyvos spalvos, cementinės sandūros, pasikartojantis raštas – visa tai atkakliai teigia, kad jos kažką uždengia ir kad tai, kas yra už jų ar po jomis, liks nematoma ir paslėpta amžinai!

 

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.