Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

MESSNER, Susan. Šilko siūlų dėžutė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 396 p.

Emi, nors ir miglotai, žinojo, kad gyvenime pasitaiko akimirkų, kai žmogus atsiduria ties kryžkele, ir kad kelias kairėje veda visiškai priešinga kryptimi nei kelias dešinėje. Žengęs vienu keliu, jau nebesugrįši į tų dviejų kelių sankirtą. Todėl turi pasverti padarinius. Turi numatyti pasekmes. Kelią rinktis turi neskubėdamas.
Tačiau ji nežinojo, kad gyvenime taip pat pasitaiko akimirkų, kai prieš tave driekiasi du keliai, bet tu matai tik vieną, nes nori matyti tik jį.
Tada nepasveri padarinių. Nenumatai pasekmių. Ir rinkdamasis skubi.

Štai pavyzdys, kad knygos pavadinimas ir viršelis negali būti pagrindiniai kriterijai renkantis knygą…. Argi vos užmetus akį neatrodo, kad bus per daug saldu, per daug jausminga ir per daug moteriška? Nes juk norisi to modernumo, šiuolaikiškumo, fantastikos, mistikos, nenuspėjamų siužetų, dar kažko tokio… Taip ir praslysta tokie pavadinimai ir viršeliai naujų knygų sraute. Gerai, kad nuojauta pakuždėjo, kad gal bus ir visai įdomu. Nesuklydo.

Siužetas paprastas. Jaunai merginai tenka laimė pakalbinti vieną žymią menininkę, kuri visiškai nebendrauja su žiniasklaida ir nedalina interviu. Tikra sėkmė. Dar didesnė sėkmė skaitytojui, nes tos paslaptingos senjoros papasakota istorija tikrai labai įtraukianti, nuostabi ir nenuobodi. Ir baisi taip pat. 1940 m. Europoje – karas, tuo tarpu penkiolikmetei Emi jokie karai ne motais – rodos tuoj tuoj ims pildytis jos paaugliškos svajonės… Bet artėja rugsėjis, baisusis Britanijos mūšis, kuomet nacistinės Vokietijos oro pajėgos ims bombarduoti Londoną ir kitus miestus. O tada… Tada reiks atidėti visus reikalus į šoną ir visą laiką skirti vien knygai.

Istorija papasakota intriguojančiai, tas „dar vieną puslapį“ stilius išlaikytas tobulai, kažkokia detalė, mintis ar įvykis skatina skaityti, skaityti.. Skaičiau. Ir mielai paskaityčiau dar ką nors panašaus.

Emi dar ne kartą mintimis grįš į tą mėnesienos apšviestą naktį ir galybę kartų savęs klaus, kas būtų buvę, jeigu ji būtų susimąsčiusi, kad pelėda, pažadinusi Džuliją, buvo siųsta Dievo, kad ji nepaliktų Usnių namo tą naktį. Kad toji pelėda ne šiaip sau buvo nutūpusi ant medžio už lango ir iš miego pabudinusi jos mažąją sesutę, o tam, kad Emi stabtelėtų ir susimąstytų, jog visada yra kitas kelias, net jei jis atrodo niekas daugiau – tik klampus purvynas Dievo pamirštame užkampyje?

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.