Herman Koch. Griovys.

KOCH, Herman. Griovys [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 304 p.

Žinojau, dėl ko taip yra: mano juslės buvo iki kraštutinumo įtemptos, viską girdėjau ir mačiau, iš mažiausio savo žmonos elgesio pasikeitimo bandžiau nuspręsti, ar mano blogiausi įtarimai turi pagrindą.

Vasaros autorius. Neabejotinai. Vakarienė patiko. Vasarnamyje buvo dar geriau. Tai ko gi laukti? Šokam per Griovį!

Tik va, ar peršoks jį Robertas Valteris, Amsterdamo meras? Jis moka bendrauti su žurnalistais, jam sekasi kalbėtis su rinkėjais, jis žino, ką kada ir kaip sakyti, jam nesunku visokiausiose situacijose rasti tinkamus žodžius. Bet, panašu, jam nelabai sekasi susigaudyti savo paties mintyse. Ypač tose, kurios kyla, pamačius linksmą istoriją pasakojantį savo pavaduotoją. Ir linksmai besijuokiančią savo paties žmoną. Kodėl gi jiems abiems taip linksma?

Viskas. Tai yra viskas, ko autoriui reikia. Ir štai, dar viena puiki istorija. Ai, dar reikia šiek tiek sarkazmo, jumoro, užuominų ir nutylėjimų. Reikia pakvailinti skaitytoją, pavedžioti už nosies, pamankštinti jojo smegenis. Reikia ir dar kelių intrigėlių, jei skaitytojui pabostu pavydusis Robertas. Jis juk dar ir tėvas. Ir draugas. Ir sūnus. Bet pirmiausia jis vyras, žmonos, kurios vardas Silvija ir kuri per Naujametinį vakarėlį per garsiai juokėsi.

Puiku. Dabar greitai suskaičiavau – autorius parašęs devynis romanus. Ar skaityčiau kitus? Neabejotinai. Visos trys perskaitytos istorijos juk buvo puikios.

Bet aš jai atleisčiau. Jau dabar jai atleidau, į ją žiūrėdamas, į jos vienas į kitą trinamus nykščius, ant veido krintančius plaukus. Kai kas būtų neatitaisomai sugadinta, įtrūkis vazoje, prie kurios tu labai pripratęs ir neįstengi išmesti laukan. Vaza ir įtrūkis visada liks matomi, kasdien matyčiau ją stovint ant stalo, kaskart vis su kitomis gėlėmis, bet įtrūkis liktų tas pats. Jau dabar žinojau, ką daryčiau, kad įstengčiau gyventi su įtrūkiu. Būčiau dėkingas. Dėkingas, kad nukritusi vaza nesudužo į šukes ir nebuvo išnešta su šiukšlėmis. Taip ir dažniau darydavau, kaip žmonės ar aplinkybės prieš mane susimokydavo. Kartais pusę nakties gulėdavau be miego dėl pavydo paakintos bendrapartiečio pastabos. Bendrapartiečio, kuris niekada – tikrai niekada – nesugebėtų tapti tokio miesto kaip Amsterdamas metu. Ne, ką aš šneku, netgi užkampio savivaldybės su keturiais šimtais gyventojų prie pat Vokietijos sienos metu. Niekada, nei dabar, nei kitame gyvenime.

Virdamas iš pykčio galvodavau, kaip suvesčiau sąskaitas su bendrapartiečiu. Kaip per ateinantį susirinkimą padaryčiau netiesioginę užuominą, netiesioginę, bet mirtiną.

Ir tada staiga. be aiškaus perėjimo, prisimindavau tai, ką turiu. Savo vienintelį tikrą ir brangiausią turtą. Žmoną. Dukterį. Silviją. Dianą. Klausydavausi žmonos kvėpavimo, girdėdavau savo dukterį, šeštą ryto grįžusią namo iš pasilinksminimo, apačioje kuičiantis virtuvėje. to pakako. Tam priešpastatytas bendrapartietis keletą sekundžių regėdavosi tik apgailėtinas, o kitą akimirką jau būdavo išnykęs iš akiračio.

Taip, šitaip aš pasielgčiau. Prispausčiau prie savęs vazą, atsukęs į save įtrūkį, kad niekas negalėtų jo pamatyti.

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.