Madeline Miller. Kirkė.

MILLER, Madeline. Kirkė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

Ir staiga sužinojau, kad turiu galios palenkti pasaulį pagal savo norą, kaip kad lankas įtempiamas strėlei.

Saulė. Knygą skaičiau tikriausiai pačią karščiausią šios vasaros dieną. Termometro stulpelis blaškėsi kažkur ties 36 laipsniais, saulė tiesiog spigino – Helijas tikrų tikriausiai siautėjo. Šiek tiek pasukau knygą ir ji suspindėjo tikra aukso spalva. Gražu.

Graikų legendos ir mitai. Olimpo dievai. Titanai. Nerimstantis šmaikštuolis ir gandų nešiotojas Hermis. Grėsmingoji Atėnė. Klajoklis Odisėjas… Ikaras ir Dedalas. Minotauras, Scilė, Charibdė… Mitologijos ekspertė tikrai nesu, bet pabaigoje paaiškinta, kas yra kas. Tiesa, tu paaiškinimų gali ir neužtekti – didelė tikimybė, kad beskaitant norėsis sužinoti dar daugiau, netgi tokią knygą iš mokyklinių laikų – Senovės Graikijos legendos ir mitai – pavartyti. Ar bent jau pasigūglinti, tai tikrai.

Tikėjausi kažkokios gražios, romantiškos legendos, tinkančios vasarai. Ją ir gavau. Sudomina nuo pat pirmo sakinio, stebina netikėtumais, jaudina ir tikrai įstringa atmintin. Tai kas ta Kirkė? Ji nimfa, nepritampanti dievų ir titanų pasaulyje. Nuo vaikystės pasijutusi atstumta, vis žvalgosi toliau, už savo tėvo rūmų ir menių ribos. Žinoma, žvilgsnis nukrypsta į mus, žmones, visiškai beviltiškus ir mirtingus padarus. Keli netikėti poelgiai, ir Kirkė visa jėga pajus savo tėvo, titano ir Saulės dievo Helijo rūstybę. Laukia nuotykiai ir netikėtumai. Mano knyga, mano. Ir taškas.

Yra dar vienas dalykas, kuris mane iš pradžių baugino. Moteris. Ne, moterys. Feminizmas. Nemėgstu kraštutinumų. Bet perskaičiau.. ir ne. Nežinau, kodėl iš viso tai buvo pabrėžta knygos aprašymuose. Taip, Kirkė stipri. Taip, Kirkė galinga. Taip, Kirkė gali vyrus paversti kiaulėmis. Bet kaip kitaip jai būtų pavykę išlikti?

Labai patiko. Gražus tekstas, malonu skaityti, pasakojimas nuolat išlaiko dėmesį. Kas gi nežino to jausmo, kuris vadinasi, na, dar vieną skyrių, ir dar, o dabar tai tikrai paskutinį… Beje, tos pačios autorės yra jau ankščiau išleista kita knyga „Achilo giesmė“. Tąsyk tiesiog praslydo pro akis. O dabar, įtariu, gali prireikti ir pakartotinio leidimo. Prekyboje jau nebėra.

Vėlei pažvelgiau į tą mišką. Vakar – tik vakar? – laukiau, kad kas apsirodytų ir nuramintų, jog ten saugu. Bet kas tai padarys? Tėvas? Ajetas? Tremtis tai ir reiškė: niekas niekada neateis, nei dabar, nei vėliau. Tai buvo gąsdinanti mintis, tačiau po siaubo pilnos nakties jau nebeėmiau jos giliai į širdį. Didžiąją dalį baimės išprakaitavau. Ją dabar pakeitė nerimastinga kibirkštėlė. „Nebūsiu kambarinis paukštis narvelyje, – tariau sau, – nedrįstantis skristi durelėmis atsivėrus.“
Aš įžengiau į tą girią ir mano gyvenimas prasidėjo.