CLEETON, Chanel. Kitais metais Havanoje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 368 p.
Mintis, kad šis griuvėsių grožis yra Kubos likimas, slegia taip pat kaip idėja, kad jos ateitis – kruiziniai laivai bei lošimo namai. Kad tie patys revoliuciją kurstę dalykai atgims vėl, jei apskritai kada apnyko, kad sunkumai, su kuriais kiekviename žingsnyje susiduria vietiniai, savotiškai žavi. Visi kalba, kad Kuba yra „atvira“ ir „laisva“, tačiau skirtingiems žmonėms tai reiškia skirtingus dalykus. Vieni tikisi sulaukti greitojo maisto restoranų ir garsių prekių ženklų parduotuvių, o kiti svajoja apie galimybę gyventi šalyje, kurią galėtų vadinti sava, kurioje galėtų bent šiek tiek kontroliuoti savo gyvenimą.
Užburiantis priminimas, kad pasaulyje nieko nėra brangiau už šeimą, meilę ir viltį. (FIRST for Women Magazine). Retai kada būna, kad citata ant viršelio taip taikliai apibūdintų knygą.
Elisa ir Marisolė – dvi vienos giminės moterys. Viena dar visai jaunutė buvo priversta su šeima bėgti iš Kubos. Antroji, po daugelio metų vykdydama savo senelės valią, į ją sugrįš. Kad aplankytų vietas, apie kurias senelė pasakojo visą gyvenimą. Kad pajustų vis dar gyvas šeimos paslaptis.
Skaitydama knygą vis prisimindavau Skarlet. Taip, tą pačią Skarlet iš Vėjo nublokštų. Kaip tuomet ją skaičiau, ką jaučiau, ką galvojau. Ir, nors knygos visiškai skirtingos, jaučiausi taip pat gerai. Norėčiau pasakyti, kad net neerzino scenos apie padažnėjusį kvėpavimą, rankos prisilietimą ir širdies dūžius…. Kurgi, žinoma erzino. Taip jau yra, meilės romanai nėra mano pats mėgstamiausias žanras.
Gerai, kad istorija ne tik apie meilę. Pagardintas giminės paslaptimis (ką aš labai mėgstu), praeities – dabarties siužetu (ką aš taip pat labai mėgstu) ir Kuba (visiškai nepažintas kraštas). Autorė – išeivė iš Kubos, ir tą galėjai jausti kiekviename puslapyje. Ji kartu su Elisa, Marisolė, Luisu, su kitais personažais labai išgyvena dėl šios šalies, jos istorijos, jos žmonių. Patriotizmo, tėvynės meilės, begalinio ilgesio, kai negali sugrįžti į namus, kurie vos už 150 kilometrų, netrūko. Nejučia pradedi galvoti apie beprasmius perversmus ir revoliucijas, dažniausiai taip ir neišpildančius puoselėtų vilčių apie laisvę ir kitokį, geresnį gyvenimą. Nejučia pasikeli nuo patogaus krėslo, eini prie žemėlapio, ieškai Kubos ir Havanos. Prisimeni skaitytus straipsnius Iliustruotoje istorijoje apie Če Gevarą ir Fidelį Kastro, naršai internete. Galvoji, gal verta užsirašyti citatas, nes įdomių minčių begalės.
Aš esu ir sykiu jau nesu kubietė. Bandau atkurti Kubą, kuri tikrovėje jau nebeegzistuoja, ir nežinau, kur šiame senelių krašte yra mano vieta.
Galbūt mes esame svajotojai. Viltingieji. Svajojame apie Kubą, kurios nematome akimis, kurios negalime paliesti, kurios skonį burnoje jaučiame su prisiminimų prieskoniais.
Tremtiniai yra istorikai, prarastosios Kubos, kuri jau beveik pamiršta, sergėtojai.
Tokia, sakyčiau, pažintinė meilės istorija, nutikusi kitąsyk Havanoje. Ir kas ten pasakys, kurios tos meilės buvo daugiau…
kaskaityti.lt 