Graham Swift. Motinų sekmadienis.

SWIFT, Graham. Motinų sekmadienis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 128 p.

Ramybė. Tai tiko visoms dienoms, tai tiko visiškai bet kuriai dienai, tačiau šiai dienai tai tiko labiau nei bet kuriai kitai: dar niekada tokios dienos nebuvo, nebus ir būti daugiau negalės.

Dabar dar sykį bevartydama knygą beveik imu atlyžti. Tikrai tekstas gražus, skaityti neprailgo. Dar kartą paskaitinėju vieną pastraipą, kitą. Tobula. Bet kai skaičiau, tikrai taip neatrodė.

Pirmiausiai patraukė knygos pavadinimas – Motinų sekmadienis. Antra – tai leidykla, kuri tikrai siūlo kokybiškus skaitinius. Be to, knyga nedidukė. Sutalpinti gerą istorija vos šimte puslapių irgi ne taip paprasta. Turėtų būti gerai. Tai kodėl jaučiu, lyg kažkas būtų ne taip?

XX a. pradžia. Neseniai baigėsi Didysis karas. Jauna tarnaitė Džeinė myli netoliese esančio dvaro paveldėtoją Polą, bet jų meilė slapta. Luomų skirtumas niekada neleis jiems būti kartu. Visgi tas lemtingas Motinų sekmadienis – tik jų. Po jo abiejų gyvenimai keičiasi.

Galvoju, kodėl knyga manęs nenustebino? Kaip daugumą kitų skaitytojų. Kodėl nebyra ašaros? Tik kažkokie dviprasmiški jausmai, ir galvoje besisukančios mintys. Džeinė tokia tikra, jos jausmai tokie nesuvaidinti. Kaip viena komentatorė internete rašė – stebėtina, kaip vyras rašytojas taip puikiai perteikia vidinį moters pasaulį. Polas – tvirtas ir užtikrintas. Apsisprendęs. O gal paklūstantis? Galvoju, kad suprantu, kas iš tiesų nutiko. Ir tai tik patvirtina – taip, knyga gera, jai nieko neprikiši.

Tai patiko ji man, ar ne? Nežinau. Bet ji tikrai verta visų gurmaniškų tekstų pasiilgusių skaitytojų dėmesio.