Romain Gary. Aušros pažadas.

GARY, Romain. Aušros pažadas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2009. 360 p.

Negera, kai esi taip mylimas toks jaunas, taip anksti. Taip įgyji blogų įpročių. Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažkur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj tau duoda pažadą, kurio neištesi. Paskui iki gyvenimo pabaigos esi priverstas valgyti šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris priima tave į savo glėbį, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai tėra užuojauta. Visada grįžti prie motinos kapo pastaugti kaip benamis šuo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai tave vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tik miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu tu labai kruopščiai ištyrei meilę ir nešiojies su savimi jos dokumentinį patvirtinimą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi savyje palyginimų nuodą ir leidi laiką laukdamas to, ką jau gavai.

Jau antrąsyk skaitau rašytojo autobiografiją, prieš tai neperskaičiusi nei vieno jo romano. Ir tai nei kiek netrukdo. Gary, kaip ir Grass rašo puikiai ir tos autobiografijos gali būti net įdomesnės už pačius romanus. Gal.

Žymaus XX a. prancūzų rašytojo (ir ne tik) vardas siejamas su Vilniumi, ir tai vienintelis faktas, kurį žinojau. Vilniuje, Pohuliankos 16-ame name jis gyveno vaikystėje, Vilniuje jis sutiko poną Piekielny, Vilniuje valgė kaliošą ir kitus visiškai nevalgomus daiktus. Vardan meilės.

Tačiau knygoje svarbesnė kita meilė. Be kaliošo, su „šeimos brangenybėmis“, bet ne mažiau didi. Galinti ne tik auginti, bet ir griauti. Kad ir netyčia. Autorius turėjo ypatingą motiną, kurios meilė sūnui buvo begalinė. Tikėjimas – irgi. Nuo pat mažumės Romain buvo sakoma, kad jis bus didis žmogus. Rašytojas, smuikininkas, lakūnas, muzikantas, tenisininkas, ambasadorius, diplomatas – kas tik nori. Bet didis žmogus. Vaikas neturėjo kito pasirinkimo – kaip tik juo ir tapti.

Jei kam nors atrodo, kad autobiografijas skaityti nuobodu – nieko panašaus. Siužetas, kaip ir gyvenimas, dažnai netikėtas. Rusija – Lietuva – Lenkija – išsvajotoji Prancūzija. Skurdas – prabangus gyvenimas – skurdas.. Tekstas gražus, autoriui nestinga humoro ir tokios švelnios ironijos. Nors vietomis skaityti buvo ir nejauku, ir gaila – kartais ta meilė tikrai aptemdo akis ir sujaukia protą. Kiek toli ji gali eiti? Kiek ji gali nulemti? Ką tik perskaičiau rašytojo biografiją wikipedijoje. Esu truputį sukrėsta. „Na štai ir viskas“. Viskas?

Lūkesčiai pasitvirtino – Aušros pažadas tikrai ta knyga, kurios greitai nepamirši, prie kurios norisi sugrįžti. Komplimentai jai nė kiek neperdėti. Tikra rinktinė proza. Mėgaukitės.