Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

VILPIŠAUSKAS, Giedrius. Vėjas nuo jūros: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 416 p.

Tada dar nežinojau, kas įvyks per kitas keletą dienų. Jeigu būčiau turėjęs bent lašelį gebėjimo pažvelgti į ateitį, tas butelis tekilos ne gulėtų mano kuprinėje, o stovėtų ant staliuko mano bute, o mes sėdėtumėme vis trys ant sofutės, atsipalaidavę gertume kaktusų nektarą, ir nė minties nebūtų kur nors kelti koją iš namų.

Absurdiška. Netikėta. Juokinga. Ir kartais tikrai baisoka, tikrai, nors man, įpratusiai prie Kingo, iki tikro siaubo romano dar labai toli. Trys draugai, Egis, Ramutė ir Kristupas, griebia kuprines, palapines, dar šio bei to ir išvyksta savaitgaliui į mišką prie ežeriuko. Viskas būtų puiku, jei ne pasirodžiusi triukšminga kompanija, kuri įsikuria visai šalia jų stovyklavietės. Viskas būtų dar neblogai, jei ne suvokimas, kad palikta mašina kažkur ten, šiaurėje, o gal ten, pietuose. Viskas pasidaro visai blogai, kai iš to prakeikto miško niekaip nebegalima ištrūkti!

Ant viršelio išdidžiai parašyta, kad tai geriausias lietuviškas siaubo romanas. Ant nugarėlės skaitau atsiliepimą: „Jeigu norite lietuviško fantastinio romano, kuriame yra veiksmo, šiek tiek mistikos ir šiek tiek siaubo, kurį galėtumėte skaityti versdami puslapį po puslapio ir nesustoti per naktį, – štai jis, Giedriaus Vilpiškausko „Vėjas nuo jūros“ – puikiai sukurtas, įtraukiantis ir nebepaleidžiantis iki pabaigos“. Šaunu. Žinoma, noriu, kas gi nenorėtų? Žvilgsnis knygyne greitai susifokusavo ir dovanų čekis realizavosi į knygą.

Nenusivyliau. Bet ir ypatingai nesusižavėjau. Nors tikrai, yra visko: kažkokie siūlai, lendantys iš samanų ir besistengiantys greitai apsivynioti apie tavo kūną, šlykštukas Algutis, Gintaras, žyniai, šamanai ir ne visai malonūs jų ritualai… Ir visada tas vėjas nuo jūros, ir vis čia bei ten pasirodantys grybukai (Dzūkija, gi). Yra ir dar šio bei to. Kartais tikrai nejauku, vis kas nors išlenda ir neleidžia pamiršti, kad romanas pretenduoja į siaubo žanrą. Tiesa, įdomu būtų sužinoti, kokių dar kitų lietuviškų siaubo romanų yra? Ar šis taip ir liks vienintelis ir geriausias? Nes, pasirodo, jis jau buvo išleistas Eridano prieš gerą dešimtmetį. Ir kas per tą laiką įvyko lietuviškoje siaubo literatūroje? Kad būta vėjo, tai tikrai ne. Nebent koks švelnus zefyras.

Pabaiga įdomi. Verta knygos. Internetas sako, kad kaip ir turėjo būti tęsinys. Bet, matyt, knygų rašymas ne toks ir lengvas užsiėmimas. Geriau jau skaitymas.

Tai va. Sena rusiška dainelė, kurios trieilis puikuojasi romano pradžioje, gali išvesti iš proto. O kur dar musmirės ir džiovinti baravykai?

Reklama

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.