Citatos [48]

Jevgenij Zamiatin. Mes.

Prieš tūstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. Jums teks įvykdyti dar šlovingesnį žygdarbį: integruoti neaprėpiamą Visatos lygį stikliniu, elektra ir ugnimi alsuojančiu „Integralu“. Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms – galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis – nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti jas būti laimingas. (psl. 7).

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent „MES“. Ir tebūnie šie užrašai taip vadinami). (psl. 8).

Užtat dangus! Mėlynas, nesuterštas nė vieno debesėlio (na ir keistas gi buvo senųjų skonis, jei jų poetus galėdavo įkvėpti šitie absurdiški, netvarkingi, vienas su kitu kvailiausiai besigrumdantys garų kamuoliai). Aš mėgstu, – esu tikras, neapsiriksiu sakydamas: mes mėgstame tik tokį – sterilų, nepriekaištingą – dangų. Toliomis dienomis – visas pasaulis nulietas iš tvirto, amžino stiklo, to paties, kaip ir Žalioji Siena, kaip ir visi mūsų statiniai. Tokiomis dienomis gali įžvelgti pačią mėlyniausią daiktų gelmę, kažin kokias ankščiau neregėtas, stulbinamas jų lygtys, – įžvelgti tai, kas regis, labai įprastas ir kasdieniška. (psl. 9).

Nejaugi negalėjo patylėti. Taip ne laiku… Ir apskritai, ta meilutė O… Kaip čia pasakyti… Jos liežuvio greitis apskaičiuotas netinkamai… Sekundinis liežuvio greitis visada turėtų būti šiek tiek mažesnis už sekundinį minties greitį. Ne kitaip. (psl. 14).

– Prasti Jūsų popieriai! Matyt, susidarė siela.
Siela? Tai keistas, senas, seniai pamirštas žodis. Kartais sakome: „siela į sielą“, „sielotis“, „sielgaudis“, bet siela –
– Tai … labai pavojinga, – išveblenau.
– Nepagydoma, – nukirpo žirklės. (psl. 90).

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Žmogiškoji istorija aukštyn kyla ratais – kaip aero. Ratai skirtingi – auksiniai, kruvini, bet visi vienodai dalijami į 360 laipsnių. Ir prašome – nuo nulio pirmyn: 10, 20, 200, 360 laipsnių – ir vėl nulis. Taip, mes sugrįžome prie nulio, taip. Tačiau mano matematiškai mąstančiam protui aišku, tai visiškai kitas nulis, naujas. Eidami nuo nulio į dešinę, mes sugrįžome prie nulio iš kairės, ir todėl: vietoj plius nulio turime minus nulį. Suprantate? (psl. 116).

– Atleisk, mieloji I! Nieko nesuprantu: kalbu kvailystes…
– O kodėl manai, kad kvailystės yra blogai? Jei žmonės šimtus metų būtų puoselėję ir ugdę savo kvailumą taip, kaip protą, galbūt iš jo būtų išėję kas nors nepaprastai vertinga. (psl. 129).

Kas bus rytoj? Kuo aš tapsiu rytoj? (psl. 144).

Kas mes? Kas aš? (psl. 212).

– Klausykite, – timptelėjau kaimyną, – Klausykite g, jums sakau! Jūs privalote – jūs privalote man atsakyti: o ten, kur baigiasi mūsų baigtinė visata? Kas ten – toliau? (psl. 223).

Reklama

Įrašo “Citatos [48]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Jevgenij Zamiatin. Mes. | kaskaityti.lt

Komentavimo galimybė išjungta.