Citatos [43]

Pedro Lenz. Čia aš varatarius.

Bet staiga visi klausimai dinga i lika tik viens:
Klausyk, Regula, sakau, o negalėčiau aš tavęs paprašyt’ mažos paslaugas, a? Galėtum iki pirmadienia pidisoką paskolint’? Žinai, man čia kai katrie da nemažai skolingi, bet va daba kišenes tuščias, visa problema įsivaizduojamoj pelna apskaitoj, supranti, ką aš turiu galvoj. (psl. 6).

O Regula. Būtų irgi visai nieka. Daba čia paskutiniu metu kartais slankiodams po namus galvoju apie Regulą, bandau įsivaizduot’, ką aš jai sakyčiau, o da svarbiau – ko nesakyčiau. O paskui bandau įsivaizduot’, ką ji sakytų, ką darytų, ką galvotų, i tada atroda, ka viskas būtų normaliai. Keista, kai pagalvoji. Tiek laika pažįsti, i tik grįžtu iš Vycvylia, pradedu apie ją galvot’, tiksliau nuo to vakara, kai ji man paskolin pidiskoką. Tikrai keista. Nesuprasi čia. (psl. 11).

Jo, jo, pasaka, maladiec, Varatariau, da žmona auksine, vaikiška kėdute mašinoj, sodyba prie ežeriuka, metinis fitnesa abonements, tu supranti, ką tu čia neši, Varatariau? Kaip tau atroda, kas tu per čiuvaks? Gal tau atroda, ka tu čia naujas švarus žmogus, Paulius iš Damaska a kažkas tokia, ane? Nusileisk biški. (psl. 12).

Nu, Varatariau, pasakyk, nu pasakyk man, kaip tu įsivaizduoji, kas tu esi, i kas tu toks galėtum būt’?
Nieka aš neįsivaizduoju, Uoli, visai nieka, aš tik noriu baigt’ su tuo šūdu, nes gyvenime da turiu pora planų. (psl. 13).

Bet aš i idiots esu. Reikeja man čia eit’. Laikraštyje nieka nėr. Nu bent jau nieka gera. Gal man vėl sena profesija užsiimt’. Arba eit’. Va, papraščiausiai eit’ kur nors kitur, kur manęs nieks nepažįst. (psl. 17).

Žinai, tu jau švarus, jokia šūda nebėr, nu bent jau kūne, bet smegeninėj liek. Visad. (psl. 19).

Aš i pats nesuprantu, kode i kaip, bet vienintelis, su katruo aš da galiu apie tuos laikus pašnekėt’, yr Uolis. Kiti arba seniai dingę kažkur, arba negal’ prisimint’, negal’, nes nenor’. Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur’ atminties. Sėkmė negal’ pernešt’ atminties. I nieks nenor’ atsimint’, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fytas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis, visi jie saka tipo reik’ žiet’ i priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susergi – žiek į priekį!
Sorry, kur tiksliai man žiet’? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet’, kai matai, ka tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonem, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal. (psl. 26).

Jeigu aš kažką i supratau, jeigu ką i išmokau ant šio svieta iki sava trimtrijų, tai ką: prie motes nereik’ norėt’ per greit prieit’. Piano, low profile, tiesiog palaukt’, kol kažkas prasidės arba ne. Palėčiukais, švelniai, atsargiai – kaip fains šilts vėjuks vasarą – sukies aplink, i visada lauki to momenta. Bet jeigu tik pradėsi moterį spaust’, skaityk, ka jau nebeturi, net jeigu iškart to i nesimata. (psl. 29).

Namuose įkalu da pora Troipelia nuo skausma, profilaktiškai, i da gerą gurkšnį, Veterana brendžiuka. Da galiu perskaityt’ kokį dešimt a penkiolika puslapių, parsinešiau tokią knygą aną savaitę iš bibles. Raides taip fainai liejas, ka net tai istorijai, katrą skaitau, suteik’ tokią savotišką atmosferą. O paskui pamažiukais viršugalvy praded tem’ i aš neriu į gilų miegą. (psl. 31).

Bet aš tada šiaip a taip buvau jau užsivedęs. I jie toliau dubasina, vis stipriau, vis šiukrščiau, vis žiauriau, kol gulėjau ant žemes, jie vis toliau muše, kol vos neuždusau. I trumpai prieš tai, kai man užgesa šviesas, tai yra prieš man apalpstant, da kartą iššvokščiau: čia aš varatarius! Čia aš… I tada man aptema akys, i po to prisimenu, ka jau atsibudau namuose lovoj. O tėvs padare didelį spektaklį, o motina pasake, ka ji labai susirūpinus, kas iš manęs bus. (psl. 98).

Aš jau išsikalbėjau. Aš daba žinau, kas mana draugai i kas nelabai. (psl. 109).

I jeigu per sava gyvenimą ne taip daug i išmokau, viena išmokau tikrai: jei kokia moteris tavęs iš tikrųjų nenor’ o tu negali su tuo susitaikyt’, tada tu žlugęs. Reik’ mokėt’ i pralaimėt, ypač meilėj. (psl. 113).

A aš iš jo irgi norėč’ sužinot’ kokią teisybę, da paklause manęs Pako.
Nebūtinai, pasakiau, bet jei jis būtinai nor’ atsikratyt’ tiesa, tai man tas pats.
Aš tipo atrodau kaip ankščiau, pasake jis, kaip toks, katras vartoj narkotikus, nu ligots ta prasme.
Man buva gaila, bet ne savęs, o daugiau Paka, nes man atroda, ka aš jam iš tikrųjų rūpėjau. (psl. 114).

Reklama

Įrašo “Citatos [43]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Pedro Lenz. Čia aš varatarius. | kaskaityti.lt

Komentavimo galimybė išjungta.