Gillian Flynn. Tamsumos.

FLYNN_TamsumosFLYNN, Gillian. Tamsumos [romanas]. Iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė. Vilnius: Alma littera, 2014. 408 p.

Velnias. Mane apsėdo velnias, mama.

Tikros tamsumos. Jau nuo pat pirmų pastraipų skaitytoją pasitinka didžioji Libės depresija, kaip vėliau sužinome, besitęsianti jau kokius dvidešimt ketverius metus. Plūsteli labai įtikinamai – dar tiek negatyvių būdvardžių vienoje knygoje nesu sutikusi. Sutrešęs, nereikalingas, liūdnas, išvargę, apimti nevilties, tulžingi, sumauti, surūgę, išklypęs, apsileidę, ir taip toliau, ir dar šimtai visokių kitokių. Kokia turininga ta mūsų kalba…

Bet knyga ne apie depresiją (kaip netikėta – Libės norą gyventi toliau greitai sugrąžina vyrukas, mojuojantis doleriais). Ji apie vieną šeimą, kuriai viena diena prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvo tikrai šūdina. Apie septynmetę Libę, išgyvenusią košmarą. Apie iki kaklo prisidirbusį jos brolelį Beną. Apie mylinčią mamą ir kvanktelėjusį tėtušį Ranerį. Dar apie krūvą personų. Ir, dar šiek tiek apie velnią.

Taigi, kas gi nutiko tą dieną?

Jokios fantastikos. Aiškinsimės tikrai nenuobodžiai. Kartais pagalvodavau, ar man tikrai įdomu tie kirviais kapojami žmonės ir ar noriu toliau skaityti? Įdomu. Ir skaitydavau toliau, nes parašyta tikrai įtraukiančiai. Kaip dabar madinga – kiekvienas veikėjas turi savo skyrelius, kuriuose įvykius dėsto iš savo perspektyvos. Kur kas daugiau nei paprastas detektyvas. Nors gal visai paprastų ir nebūna, visi daugiau ar mažiau bando atsakyti į tą amžiną klausimą – kodėl?

Kodėl kenčia nekaltieji? Kodėl viena diena gali pakeisti gyvenimą? Kodėl kaltieji nebaudžiami? Kodėl vien kaltų ar vien tik nekaltų nebūna? Ir kodėl į visą tokį mėšlą įveliami vaikai?

Mamos, saugokite savo vaikus nuo blogų draugų labiau, nei nuo velnio.

Reklama