Anne Gesthuysen. Seserys.

Seserys

GESTHUYSEN, Anne. Seserys [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius. Vilnius: Alma littera, 2014. 392 p.

Mes juk seserys….

Tai, kas man patinka. Tikiuosi, ne tik man vienai. Šeima susitinka švęsti šimtojo vienos seserų gimtadienio. Jubiliejus solidus, ruošiamasi ramiai ir iš anksto. Laiko lieka ne tik šventei, bet ir viso gyvenimo prisiminimams.

Autorė visai ne vokiška pavarde pasakoja trijų seserų gyvenimo istoriją. Pasirodo, šios trys šimtametės buvo jos prosenelės. Vienas, antras karas, visas šimtmetis. Šeimai, matyt, jų gyvenimai pasirodė įdomūs, tad apie juos sužinojome ir mes, skaitytojai. O nuo tų laikų, kai dar beveik vaikas perskaičiau „Ditė – žmogaus kūdikis“, tokios ar panašios istorijos man patinka beveik visos. Ir beveik be išimties.

Ir dar daugiau. Va paskaitai tokių knygų, ir įsijungia fantazija. O kaip gyveno mano paties seneliai? Proseneliai? Visi kiti tie žmonės, kuriuos aš pažįstu tik iš šeimos albumų? Kurie buvo man artimi, bet ir nepažįstami: apie jų kasdienybę, mintis, gyvenimus jau niekas nebepapasakos.

O Seserys vis dar tebesikuždėjo. Apie ką jos gali tiek šnekučiuotis? Nesvarbu. Skaityčiau ir skaityčiau…

Reklama