Eduardas Cinzas. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos.

cinsas_arklio-vasaraCINZAS, Eduardas. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos. [romanai]. Vilnius: Vaga, 1986. 319 p.

Šokau per audros išverstą eglę ir… pakibau ore. Iš eglaičių tankumyno išniro Raudonasis arklys ir smogė ragu į galvą. (psl. 125).

11-oji iš knygų iššūkio.

Akivaizdu, kad išeivijos rašytojas Edmundas Cinzas (Čiužas) yra ne toks, kaip visi. Tiek savo laiku, tiek dabar. Gal nebuvo sunku, nes juk jis gyveno Belgijoje, rašė apie šį kraštą, o aštuntajame dešimtmetyje tai intrigavo jau savaime. O aš tik įsitikinau, kad autorius tikrai įdomus ir šiandien.

Tai dilogija. Abiejuose romanuose – tie patys žmonės, ta pati vieta, tas pats siužetas. Meilė ta pati. Dėl jos kenčia ir daktaras Stanis Dogenas, ir miestelio mero duktė Mona. Kenčiančių yra ir daugiau, bet šie du – pagrindiniai ir tikrai labai neeiliniai veikėjai. Ką jie mąsto, patiria, išgyvena, rašytojui pavyko ypač įtikinamai papasakoti.

Labai patiko. Ką jaučia žmogus, kuris nežino, kada jį puls Raudonasis arklys? Arba žmogus, kuriam sunku suprasti savo mylimąjį? Niekad nemėgau psichologijos ir visko, kas su ja susiję. Šį kartą patiko.  Dogenio Raudonasis arklys paliko didžiulį įspūdį. Nenuvylė ir pabaiga. Knyga – ne detektyvas, bet ją skaičiau kelis kartus ir svarsčiau, ar ko nors nepraleidau.

Gal ir ne literatūros šedevras, bet paskaityti verta.

Reklama