Lionel Shriver. Pakalbėkime apie Keviną.

Shriver_Pasikalbekime KevinaSHRIVER, Lionel. Pakalbėkime apie Keviną. [romanas]. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė. Vilnius: Alma littera, 2012. 472 p.

Netikiu savo ausimis. (psl. 248).

O tiksliau – akimis. Toks geriausias apibūdinimas – perskaičius šią knygą. Vos tik įkvėpęs į plaučius oro, kūdikis, kaip koks užprogramuotas monstras, sąmoningai galvoja, kaip pakenkti aplinkiniams. O kaip tyčia, šalia vis pasitaiko mama….

O gal tai tik mamos fantazijos, nes tai ji nelaukė, ir nemylėjo savo sūnaus? Juk su tėčiu, sūnus, berods, geriausias draugas?

Ankstesniame įraše rašiau apie žiaurią knygą ir vaikų žudynes. Tai tikrai tebuvo knyga paaugliams… Skaitydama šią knygą, baisėjausi, klaikau, šiurpau, ir.. netikėjau tuo, ką skaitau. Knyga taip ir neatsakė į pagrindinį ir svarbiausią mano klausimą, ar taip vaikas su savo motina gali elgtis iš tikrųjų? Ar autorė, norėdama sukrėsti skaitytojus, truputį nepersistengė?

Knyga taip ir neatsakys ir į kitus taip rūpimus klausimus, nes Lajonelė Šraiver surezgė tikrą įtampos kupiną psichologinį romaną apie kitokią realybę. Nes tikroji realybė baigėsi jau tą dieną, kai kažkada seniai pirmasis gyvenimo nuskriaustas vaikas į mokyklą atsinešė ginklą ir sušaudė savo bendramokslius. Todėl knygoje nebus kaltų ar nekaltų, – joje tiesiog bus pasakojami  įvykiai, jausmai ir išgyvenimai. Baisūs motinos išgyvenimai. Kad net nesinorės jais tikėti iki pat paskutinio puslapio…

Slogi knyga, nebijantiems kitokio gyvenimo.