Algimantas Zurba. Savūnė.

ZURBA, Algimantas. Savūnė [romanas].  Vilnius: Vaga, 1994. 266 p.

O ką gi, dėde, ką daryt? lyg iš toli klausia Savūnė (psl. 182).

Atrodo, toks paprastas klausimas. Bet toks kankinantis. Ir nežinia net, ar turintis atsakymą.

Kankinosi apie jį galvodamas pokario lietuvis tarp miško ir stribų, tebesikankina  ir dabartinis lietuvis emigrantas, – tik jau tarp Vilniaus ir Londono.

Ką daryti?

Mėgstu Zurbos kūrybą, jo gražia lietuviška, poetiška maniera parašytus tekstus.  Ši knyga (pirmoji trilogijos dalis) – tai tarsi bandymas atsakyti į šį mus nuolat kankinantį klausimą – ką daryt? Ką daryt, iš kur semtis stiprybės Savūnei, kai aplink visiškai niekuo nesi tikras. Kai nežinia, kas bus rytoj…

Nyki, nuobodi pasaka – be jokios pabaigos. Kartu su ja – pats žmogus gilyn ir gilyn ton makalynėn, nepamatysi – tekyšos pakaušis, o jau tada kieman įvirtęs svetimas atsistos ant viršugalio, dar ratais pervažiuos, pabaigtinai sumurkdydamas… (psl. 176).

Kaip nepalūžt? Išlikt? Neišduot namų? Ir savęs?

Namai yra namai, kad ir kas atsitiktų… (psl. 200).

Labai gera knyga, gerai, kad dar liko dvi dalys!

Įrašo “Algimantas Zurba. Savūnė.” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: 2012 m. iššūkis « Ką skaityti?

Komentavimo galimybė išjungta.