Jodi Picoult. Susitarimas.

PICOULT, Jodi. Susitarimas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilmantas Vilkončius. Vilnius: Alma littera, 2011. 448 p.

– Visas mano gyvenimas buvo skirtas jai, – pareiškė kimiu balsu. – O kas, jei jos gyvenimas nebuvo visas skirtas man? (psl. 266).

Kaskart pagalvoju: šis Picoult romanas paskutinis. Kito jau tikrai nebeskaitysiu. Juk jau tikriausiai viską perskaičiau: susipažinau su pačiais įvairiausiais žmonėmis, patyriau pačių neįtikinamiausių ir skaudžiausių situacijų, sužinojau apie visas pasaulyje egzistuojančias nelaimes.

Nieko naujo sugalvoti nebeįmanoma.

Bet taip tik atrodo iki naujos knygos pasirodymo.

Šiai autorei tikriausiai nieko nėra neįmanomo. Atrodo, istorijos niekada nesibaigs.

Ir ne mažiau įdomios. Intriguojančios. Įtraukiančios. Pamačiau šią naują knygą ir iš karto sudomino. Kodėl „Susitarimas“? Kas ten ką susitarė?

O atsivertusi knygą, jau nebegalėjau sustoti.

Berniuko ir mergaitės nuostabi draugystė, o vėliau jau ir paauglių meilė, atrodo tokia graži, bet vėliau susiklostę įvykiai – tokie absurdiški, kad net sunku patikėti. Veikėjų jausmai tokie tikroviški, tarsi pats viską išgyventum. Siužetas panašus į ankstesnių knygų? Kam tai rūpi? Šioje kankinamės, verkiame ir džiaugiamės kartu su aštuoniolikmečiu Krisu dėl jo merginos!

Staiga Krisą net nupurtė suėmęs didžiulis pyktis. Kaip ji drįso, dėl vienų dalykų taip juo pasikliaudama, dėl kitų nepasitikėti?! (psl. 252).

Kai kurie įvykiai knygoje sunkiai suvokiami. Sunku suprasti, kad jauni žmonės tikrai gali taip galvoti ir elgtis. Bet rašytoja apie viską pasakoja labai natūraliai, tarsi pati būtų viską mačiusi ir išgyvenusi. Baisiai įtikinama.

– Apie ką mąstai?
– Apie nusiskandinimą, – atsakė ji tyliai. – Brisčiau šičia, kol apsemtų vanduo. Visai ramiai.
– Dieve, – tarė Krisas, aiškiai išsigandęs. – Tik vargu ar ramiai. Imtum blaškytis, kapstytis į paviršių…
– Tu – taip. Tu plaukikas.
– O tu?
Ji pasisuko jo glėbyje ir padėjo galvą jam ant krūtinės.
– Aš tiesiog atsipalaiduočiau. (psl. 238).

Knyga, kaip ir daugelis Picoult knygų, sukrečia. Ne tik autorės sugebėjimais pavaizduoti situacijas ir veikėjus, bet ir pačia savižudybės tema. Kas tai yra draugystė ir meilė? Kiek galima aukotis dėl mylimo žmogaus? Kiek gali būti atsakingas už jo gyvenimą? Knygoje į šiuos klausimus atsakymų nėra. Ir kažin, ar į juos galima vienareikšmiškai atsakyti.

Autorės knygų temos – paprastai ir jautriai apie gyvenimą. Tikroviškai ir įtikinamai – išskirtinis jos kūrybos bruožas. J. Picoult taip puikiai pažįsta savo knygos veikėjus, taip gerai pažįsta savo skaitytojus ir jų poreikius, kad nepamėgti jos knygų tiesiog neįmanoma!

Ir tebūnie ji šabloniška.

O aš ir toliau nekantriai lauksiu jos knygų.

Reklama

Įrašo “Jodi Picoult. Susitarimas.” komentarai: 3

  1. O aš iki šiol niekaip savęs nesuprantu- bandyta skaityti jau 4 Picoult knygos, bet kiekvienos daugiau kaip 20-30 psl. neįveikiu . Esu jau sau pasakiusi, kad nebesikankinsiu ir jei knyga netraukia- nebeskaitysiu, tačiau po eilinių (nes Picoult, pastebėjau, turi daug gerbėjų) liaupsių vis bandau, bet niekaip….. kažin kodėl taip ….

    • Kankintis tikrai neverta :). Kiekvieno mūsų skoniai skirtingi. Bent jau man, tai J. Picoult knygos tai tikrai ypač malonus skaitinys, ypač po negrožinių, ar rimtesnių grožinių knygų, kaip šiuo atveju „Džeimso Mirandos Bario“.

  2. atsitiktinai radau bibliotekoje nykstantys pavidalai po to jau ieškojau sekančiu ir tai gilios jausmingos tikros istorijos. knygos kurias nesustosiu kol neperskaitysiu visas ačiu autorei ir vertejams

Komentavimo galimybė išjungta.