Elena Kurklietytė. Šešėlių verpėja: laukinės Todės istorija.

KURKLIETYTĖ, Elena. Šešėlių verpėja: laukinės Todės istorija. [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2009. 184 p.

Ir vėl viskas tik žaismė, tik dviprasmybė. (psl. 105).

Skaitydama džiūgavau kaip ir archeologas Benjaminas, Laumakių žemėse radęs neolito laikų moters kaulus. Puiki knyga! Autorė žaidžia su skaitytoju: kaip ir pelkė, pamažu kviečia, sudomina, užburia rūkais ir klaidina. O paskui netikėtai dar ir įmurkdo iki pažastų. Užteks kantrybės eiti iki galo, – laukia prizas: nuostabi laukinės moters Todės istorija. Tokia graži, poetiška, viliojanti, kurios melodija dar ilgai neišeis iš galvos. Skaitytum ir skaitytum…

Rodos, kritikuoti knygas lengviau: nepatiko tas ar anas ir taškas. O čia? Gėris. Neįmanoma papasakoti to įspūdžio, kurį sukuria magiška, persipynusi dabarties ir praeities atmosfera. Matriarchatas, laumės, pelkės kerai… Viskas taip pat magiška, kaip ir pas kokį… Markesą. Tik daug lietuviškiau. Artimiau. Sava.

Įdomu? Intriguoja?

nuo jos kūno šviesumo akyse net tamsėja, ji visa – briedės žingsnis ir stirnos grakštumas, kiek daug sykių, lanką įtempęs, jis pašovė miško gražuoles – į akis apsiblaususias, gęstančias žvelgė ir jų kūną, virpuliais einantį, glostė; taip ir šią baltaveidę parvertęs, įsismelks  į jos strėnų gilumą, jos akis pamatys apsiniaukusias, iš baimės paklaikusias, lai pamato vyro stiprybę, karštą kraują ir strėlės jo taiklumą pajunta; (psl. 166).

Rašykit dar tokių knygų!

Advertisements