LINDGREN, Astrid. Rasmusas klajūnas: [apysaka]. Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. Vilnius: Alma littera, 2004. 207 p.
– Man taip smagu kojoms, – pasakė jis žiūrėdamas, kaip pro tarpupirščius sunkiasi purvas. – Ir man visam smagu. (psl. 195).
Dar viena, bet jau daug linksmesnė knyga iš vaikų skyriaus. Lindgren niekada nebuvo mano skaitomiausia autorė. Esu skaičiusi vieną vienintelę jos knygą „Ronja – plėšiko duktė“, kuri buvo ir yra visų vaikiškų knygų topų topas.
Bet ši irgi nebloga. Apie namų ilgesį. Lygių ir garbanotų plaukų svarbą. Turtus ir laisvę. Apie draugystę.
– Dievuliuk brangus, kaip žalia ir gražu šiuo metu laiku! Nieko nuostabaus, kad norisi išeiti ir keliauti.
Rasmusas linksmai šokinėjo šalia jo.
– Ir viskas mūsų. Visi beržai mūsų ir ežeras mūsų, ir pieva mūsų, ir visi upeliai, ir kelias mūsų, ir balos mūsų.
– Balos tavo, – sutiko Oskaras. – Man užteks ir vienos, bet ir tą galiu atiduoti, jeigu reikia. (psl. 197).
Daug nieko ir neparašysi: gražu ir nuoširdu, primena vaikystę. Pabaigoje gražiai ir paprastai paaiškinta, kad ne daiktuose ir turtuose laimė (labai daug kam pravartu būtų prisiminti). Privaloma visiems vaikams, o profilaktiškai ir suaugusiems.
Už šią knygą A. Lindgren 1958 m. suteikta Hanso Kristiano Anderseno premija.
kaskaityti.lt 
Viena mylimiausių vaikystės knygų. Bet aš apskritai buvau Lindgend gerbėja pradedant “Broliais Liūtaširdžiais“ (pirmoji mano “stora“ knyga) baigiant Kaliu Bliunkvistu. Nors prirašė ji ir ne tokių įdomių.
Taip taip, ši, kaip ir visos A. Lindgren knygos – nuostabi. Kelia šypseną vien mintis apie Rasmusą, Emilį, Pepę, Kalį ir krūvą kitų vaikystės draugų 🙂