Jodi Picoult. Kita širdis.

Picoult, J., (2011). Kita širdis. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. Vilnius:  Alma littera, 432 p.

– Žinote, ką šiandien pakeliui į čia išgirdau per nacionalinį radiją? Irzaelyje susprogdintas dar vienas autobusas. Irake žuvo dar trys vaikinai iš Naujojo Hampšyro. O Mančesteryje policininkai ką tik suėmė žmogų, nušovusį buvusią žmoną vaikų akivaizdoje. Jei Jėzus buvo Mesijo eros pradininkas, o pasaulis, apie kurį girdžiu per žinias, yra taikus ir išgelbėtas… tada verčiau palauksiu kito mašiach. (psl. 216).

Sunkiai serganti mergytė. Baisingai daug nelaimių išgyvenusi jos motina. Mirtininkai ir mirties bausmė. Tai tokios šį kartą knygos temos. Jeigu reiktų rasti tris skirtumus nuo ankstesnių Picoult knygų, tai – religijos tema, labai įtartinai panaši mirtininkų tema į S. Kingo romaną „Žalioji mylia“ ir… Trečio skirtumo nėra. Knyga identiška ankstesnėms, gerai dar, kad geresnėms, knygoms.

Tai kodėl smagu skaityti? Todėl, kad vasara. Todėl, kad nesinori rimtų ir sudėtingų romanų. Todėl, kad Picoult stilius žinomas ir baisiai įtraukiantis.  Daugelis skaitytojų neigiamai atsiliepė apie religijos temą, galvojau, bus nuobodu, nepatiks… Bet ne, į vieną vietą suburti skirtingų pažiūrų veikėjai kaip tik šnekasi paprastai ir įdomiai. Viskas kasdieniška ir paprasta. Jokių pamokslavimų, po kurių turėtų pasikeisti „skaitytojo santykis su Dievu…“

Religija, mirtininkų korpusas, mirties bausmė, viltis ir neviltis pasveikti… intriga vis stiprėja ir stiprėja, o pabaigoje net liūdna, kad knyga jau baigėsi.

Kiekvienas kalinys kieno nors vaikas. Kiekviena auka irgi. (psl. 320).

Gal ir ne pati įdomiausia autorės knyga, gal ir banaliai skamba, bet man patiko.