Jodi Picoult. Namų taisyklės.

Picoult, J., (2011). Namų taisyklės. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. Vilnius: Alma littera, 560 p.

Paskutinė mintis, kurią prisimenu prieš išnykdamas, – kad skaičiai suprantami. Apie žmones to pasakyti negalima. (psl. 241).

Dar viena, beveik pati naujausia rašytojos knyga, išleista lietuviškai. Šį kartą apie aštuoniolikmetį vaikiną Džeikobą Hantą, kuris apkaltinamas savo socialinių įgūdžių mokytojos Džesės Ogilvi nužudymu. Džeikobui nustatytas Aspergerio sindromas, taigi viską išsiaiškinti, pasirodo, ne taip jau ir paprasta.

Kiekvieną sykį, perskaičiusi dar vieną Picoult knygą, sau pasižadu, viskas, gana. Visos jos – kaip viena: ta pati struktūra, kai kiekvienas veikėjas pasakoja įvykius iš savo varpinės, kokia nors be galo jaudinanti istorija, dažnai neapsieinanti bei advokatų ir teismo proceso, kokios nors tematikos intarpai, nelaiminga šeima, kurioje dažnai dėmesys skiriamas vienam vaikui, o tuo tarpu kitas visokiausiais būdais siekia atkreipti į save dėmesį. Vienu žodžiu, šablonas.

Tačiau kaip vienai šeimininkei pavyksta ir paprasčiausių sudėtinių dalių iškepti tobulą pyragą, o kitai iš tų pačių ingredientų – tik labai vidutinį, taip ir Picoult iš savo šablono kepa tikrai neblogus romanus. Žinoma, ne Markesas, bet atsivertus knygą, garantuojamas mažiausiai trijų dienų kokybiškas skaitymo malonumas, visiškai įtraukiantis į knygą, netgi padedantis pamiršti visokius buitinius rūpesčius ir vargus. Patogiai kiekviename skyriuje išrikiuoti kiekvieno veikėjo jausmai ir mintys neapsunkins net pačio tingiausio skaitytojo, ir kad ir kokia banali atrodytų tokia knygos struktūra, neleis padėti jos į šoną, o norėsis skaityti dar dar ir dar. Jau standartiniai intarpai tarp skyrių masins kriminalinėmis istorijomis. Pamirštas šeimos vaikas – jaunesnysis Džeikobo  brolis Teo, šį kart labai išskirtinis ir pavykęs personažas, ir, nors tarp paaugliškų minčių kartais ir išlenda pagyvenusi tetulė rašytoja, tačiau Teo tikrai labai skiriasi nuo kitų, gana standartiškai ir vienodai galvojančių knygos herojų.

Šį kartą knygos pagrindinis veikėjas – Džeikobas, o skaitytojus griaudinsianti tema – Aspergerio sindromas. Visi, besidomintis šiuo sindromu, turės ką paskaityti, nes autorė, kaip ir kitose savo knygose, tikrai pasistengė. Padėkoje išvardinti visi vaikai, su kuriais ji susipažino, rašydama romaną. Be to, knygą perskaitė ir paauglė, turinti Aspergerio sindromą, patardavo ką reikia pataisyti, taip pat dalinosi savo patirtimi. Perskaitę knygą, tikrai daugiau sužinosite apie šį sindromą, nes Džeikobas – tikrai neprastas personažas, įdomu skaityti jo mintis, geriau suprasti jo gyvenimą.

   Aš žinau, kas yra meilė. Kai sutinki merginą, kurią pamilsi, ausyse sutilindžiuoja varpeliai, galvoje sproginėja fejerverkai, nežinai, ką pasakyti, ir be paliovos galvoji apie ją. Kai sutinki merginą, kurią pamilsi, supranti tai, įdėmiai pažvelgęs jai į akis.
Čia ir visa bėda. (psl. 69).

Visgi knyga ne be trūkumų, pvz. nemažai korektūros klaidų, nesiderina linksniai sakiniuose (leidykla nustebino…). Bet tai juk laisvalaikio skaitinys, ir mano nuomone, gana gera knyga poilsiui.

Reklama