John Fowles. Kolekcionierius.

Fowles, J., (2005). Kolekcionierius. Iš anglų k. vertė Virginija Mickienė. Vilnius: Alma littera, 312 p.

Aš žinau, kas jam esu. Peteliškė, kurią jis visą gyvenimą svajojo sugauti. (psl. 128).

Užtenka pradėti skaityti ir pajunti, kad parašyta tikro meistro. Siužetas toks paprastas, o kartu taip įdomiai sugalvotas ir talentingai surašytas, kad nėra ko ir pridurti. Labiausiai stebina to paties žmogaus sugebėjimas įsijausti ir perteikti tokių skirtingų žmonių jausmus ir mintis. Nepaprastai įdomu skaityti Klego, o paskui ir Mirandos išgyvenimus, tiesa, Miranda manęs per daug nežavėjo. Nors kai kurie jos pastebėjimai buvo gana tikslūs.

Aš vienas iš kolekcijos pavyzdžių. Ir vos tik pamėginu suplasnoti sparneliais, kad išrūkčiau iš tos eilės, jis ima manęs nekęsti. Aš turiu būti negyva, prismeigta segtuku, visada vienoda, visada graži. Jis supranta, jog iš dalies esu graži dėl to, kad esu gyva, bet iš tikro jis nori manęs mirusios. Jis nori manęs gyvos, bet tarsi mirusios. Šiandien pajutau tai ypač stipriai. Tai, kad aš gyva, nuolat keičiuosi, galvoju kitaip nei jis, kartais būnu blogos nuotaikos, – visa tai jį pradeda erzinti.

Jis kietas kaip titnagas: nepajudinamas, neperkalbamas. Sykį jis man parodė indą, vadinamą marintuvu. Va tokiam marintuve aš ir sėdžiu. Mušu sparneliais į stiklą. O kadangi jis permatomas, man atrodo, kad galiu ištrūkti. Kad yra vilties. Bet tai tik iliuzija.

Aplinkui stora stiklo siena. (psl. 218).

Juk dažnai taip būna ir gyvenime. Tikrai nebloga knyga.

Reklama