Sandor Marai. Žvakės sudega ligi galo.

Marai S., (2004). Žvakės sudega ligi galo. Vilnius: Tyto alba, 158 p.

Ką pasakytumėte vaikystės draugui, nematytam penkiolika, dvidešimt, galbūt ir daugiau metų?  Ar užtektų kalbų per naktį, ar dar būtų apie ką kalbėti taip, kaip ankščiau? O gal draugystė dėl kažko nutrūko ir vis dar liko neatsakytų klausimų?

Visai kaip tiems dviem seniems draugams, kažkur nuošalioje Austrijos pilyje, susitikusiems po keturiasdešimt vienerių metų. Prie jaukaus židinio ir degančių žvakių jie prašneka visą naktį. Tik tas pašnekesys nevisai jaukus. Tada, kai jie matėsi paskutinį kartą, kažkas nutiko. Ką sunku papasakoti žodžiais. Ir kas būtinai reikalauja atsakymų. Bent dviejų.

Knyga nedidelė, bet joje ir nėra jokio nereikalingo tuščiažodžiavimo. Didžiausia dalis – tai generolo monologas, jo mintys, susikaupusios per keturiasdešimt vienerius metus, belaukiant draugo („Jei nebūčiau žinojęs, jog vieną dieną vis dėlto sugrįši, tikriausiai būčiau ėjęs tavęs ieškoti…“ psl. 81). Draugas – tai tik svečias, jam belieka tik pritarti arba nutylėti. O skaitytojui – skaityti ir žavėtis autoriaus mintimis ir išvedžiojimais apie draugystę, ištikimybę, gyvenimą.

Turiu pasakyti, jog mes dar ir dabar esame draugai. (psl. 105).

Labai nebloga knyga, ypač žiemą.

Reklama