J. Patterson, G. Charbonnet. Sekmadieniai pas Tifanį.

Patterson J., Charbonnet G., (2009). Sekmadieniai pas Tifanį. Vilnius: Tyto alba, 260 p.

Perskaičiau ilgai ilgai bibliotekoje lauktą romaną. Nusivyliau. Labai. Anotacijoje rašoma, kad tai romanas apie vaiko vienatvę, motinos ir dukters kovą ir meilės ilgesį. Apie knygą taip pat buvau girdėjusi ir daug gerų atsiliepimų. „Ar jums suspaudžią širdį, matant vienišą vaiką“. Taip žinoma… Bet.

Knyga ir anotacija – visiškai skirtingi dalykai. Vienišam vaikui skirti vos keliolika puslapių. Motinos ir dukters kova? Meilės ilgesys? Bet jau taip skystai aprašyta… Skyreliai trumpučiai, nespėji įsiskaityti, jau jie ir baigiasi, šriftas didelis, puslapiai storoki. Tiesa, pabaigoje yra ir kulminacija, ir atomazga, tai šiek tiek pabunda ir susidomėjimas skaityti. Bet kaip dviejų autorių kūrinys, knyga tikrai labai jau elementari.

Tačiau visgi radau vieną patikusią man citatą:

Kai mano sūnui Džekui buvo ketveri, o aš turėjau trumpam išvykti į Los Andželą, paklausiau, ar jis manęs pasiilgs.

– Nelabai, – pasakė man Džekas.

– Nepasiilgsi? – nustebau.

Džekas papurtė galvą ir tarė:

– Jei myli, visada esi kartu. (psl. 2)

Ši citata buvo įžangoje, taigi ji niekaip nepagerina bendro įvertinimo…

Tinkama knyga tingintiems daug skaityti.