Lazdynų Pelėda. Klajūnas.

Lazdynų Pelėda, (1977). Klajūnas. Vilnius: Vaga, 240 p.

Perskaičiau dar vieną Lazdynų Pelėdos apysakų ir apsakymų knygą. Nors šį kartą nebe vaikams, jau labiau suaugusiems, bet tokią pat liūdną. Tiesa, dalis apsakymų buvo jau mano skaityti, iš vaikiškosios serijos. Turiu pasakyti, kad jie man netgi labiau patiko, jie tokie paprasti, bet nuoširdūs ir tikrai labai jau už širdies griebiantys.

Apysakos ir netgi pirmuoju lietuvišku romanu laikomas „Klajūnas“ man pasirodė kiek per daug ištęstos, per daug tas pats per tą patį: tos pačios šnekos, ištęsti aprašymai. Tikriausiai autorė norėjo labai vaizdžiai parodyti to meto situaciją, o gal jau aš jau per daug gerai susidariau tą vaizdą, nes skaitau iš eilės jau antrą knygą… Tačiau perskaičiusi apysaką „Ir pražuvo kaip sapnas“ vis dėlto turėjau pripažinti, kad šis kūrinys geras ir tikrai labai geras. Nepaisant visų autorės ilgų išvedžiojimų ir  kalbų pradžioje, apysaka mane sukrėtė. Žinoma, aš šią apysaką jau buvau kažkada ankščiau skaičiusi, o ir tragizmas būdingas visiems Lazdynų Pelėdos kūriniams, bet šiame vaizduojamos nebe alkanų ir nemylimų vaikų ašaros. Apysakoje, kuriai net pavadinimas labai tiksliai parinktas, nuo dvarininkių kenčia valstiečiai, iš kurių atimamas paskutinis žemės sklypelis. „- Buvo laimužė, buvo, ir pražuvo kaip sapnas! (psl. 168)“ liūdnu nupuolusiu balsu kartoja iš namų išvarytas senukas Juozas ir nejučia susimąstai, koks svarbus kiekvienam žmogui savas kampas, savi namai, sava žemė.

Nors daugumoje knygos kūrinių mirtis – įprastas finalas, bet keletas buvo ir linksmų, beveik anekdoto stiliaus. Apsakyme „Prašmatnus kaimynas“ kaimynai gelbsti vienas kitą nuo griežtos žmonos, o „Piršlybose“ draugai padeda vienas kitam susirasti pačią…

Gera knyga kiekvienam, mėgstančiam lietuvių literatūrą.