Александр Сергеевич Пушкин. Евгений Онегин.

Пушкин А. С., (1985). Евгений Онегин: Роман в стихах. Каунас: Швиеса, 174 p.

Ką tikrai žinau apie šį rusų klasiką, kad jis mokėsi licėjuje, ir, ką žino tikriausiai kiekvienas, net knygų neskaitantis žmogus, kad žuvo dvikovoje. Dvikovoje su Dantesu. Kad parašė „Ruslaną ir Liudmilą“ (У лукоморья дуб зеленый…) ir, žinoma, „Euginijų Oneginą“. Neseniai žiūrėjau tokį neblogą filmą apie Puškiną, tai dar keletą įdomių dalykų sužinojau, bet šį kartą ne apie tai.

Šį kartą apie eiliuotą romaną „Eugenijus Oneginas“. Prisipažinsiu, kaip skaičiau jį pirmą kartą (aštuntoje, devintoje klasėje?) tikrai mažai ką supratau. Dabar su rusų kalba irgi ne pyragai, bet 174 puslapių knygelė jau nebeatrodo neįveikiama. Bet vis nepaliko mintis, kad tada, pirmą kartą skaitant, buvo daugiau veiksmo. Atrodė, ir Eugenijus su Tatjana daugiau kartų susitiko, ir daugiau kartų pasikalbėjo, o dabar, va tau… Tiek daug ruoštasi, galvota, dūsauta, ir taip greitai viskas pasibaigė. Ir Eugenijus… Kas dar galėtų nustebinti šiandieninį žmogų? Tik ne Eugenijus Oneginas.

Beliko  žavėtis rimu (kažin, kaip jis ten vadinasi?), skambesiu, posmeliais, kuriuos norėjosi skaityti dar, dar ir dar.

Но грустно думать, что напрасно
Была нам молодость дана,
Что изменяли ей всечасно,
Что обманула нас она;
Что наши лучшие желанья,
Что наши свежие мечтанья
Истлели быстрой чередой,
Как листья осенью гнилой.
Несносно видеть пред собою
Одних обедов длинный ряд,
Глядеть на жизнь, как на обряд,
И вслед за чинною толпою
Идти, не разделяя с ней
Ни общих мнений, ни страстей. (стр. 139).

Pats kūrinys gražus. Klasika. Vertas skaitymo.

Paskaitykim. Итак, я жил тогда в Одесе…

Reklama