Truman Capote. Pusryčiai pas Tifanį.

Capote T., (2006). Pusryčiai pas Tifanį. Vilnius: Alma littera, 224 p.

Pastelinė kolekcija

Pagaliau perskaičiau vieno žymiausių Amerikos rašytojų apysaką, pelniusią jam pasaulinę šlovę. Po tokio pristatymo žinoma tikėjausi kažko „tokio“. Ir ką? O gi visiškai nieko. Visiškai eilinė apysaka.

Pradedantys rašytojas pasakoja apie savo buvusio namo kaimynus, tiksliau apie vieną iš jų, jauną merginą Holę Golaitli. Beveik nieko neįvyksta, pasakotojas dūsauja laiptinėje, prie merginos durų, kaip tuo tarpu ji ieško savo vietos, kur ji nebūtų svetima. Kad viskas nesibaigtų dūsavimais, užsimenama apie mafija, narkotikus ir kontrabandą. Dar visai įdomiai parašyta apie jodinėjimą Centriniame parke. Bet tai ir viskas. Tiesa, yra keletas, jau legendomis tapusių frazių.

Argi taip galima – gulėti su kokiu tipu, imti iš jo pinigus ir net nebandyti savęs įtikinti, jog jį myli. (psl. 106).

Kiekvienas žmogus turi turėti teisę susituokti su vyru ar moterimi arba – klausykit, jeigu jūs ateitumėt pas mane ir pareikštumėt, kad norite susijungti su karo laivu, aš gerbčiau jūsų jausmus. Ne, aš kalbu rimtai. Meilė turėtų būti leidžiama. Aš visa širdimi už meilę. (psl. 107).

Tai ir neaišku, kodėl ta apysaka galėtų vadintis pačiu patraukliausiu Capote kūriniu. Mažoji klasika? Gal… Tik jau ne dėl kvailoko Holės personažo…. Man nepatiko.

Patraukliausi galėtų būti trys gale esantys apsakymai. Apie meilę. Apie draugystę. Apie vaikystę. Visi trys gana įspūdingi. Ypač paskutinis „Kalėdiniai prisiminimai“ – tiesiog apie geros širdies žmones.

Rekomenduoju, bet tik apsakymus.

Advertisements