Arundhati Roy. Mažmožių dievas.

Roy A., (2005). Mažmožių dievas. Vilnius: Alma littera, 297 p.

„Dvidešimto amžiaus aukso fondas“

Kadangi pastaruoju metu pradėjau skaityti knygas apie rytų šalis, su susidomėjimu perskaičiau ir šią knygą iš mano mėgstamos „Dvidešimto amžiaus aukso fondas“ serijos. Visiškai kitokią. Ir apie visai kitokią šalį. Apie Indiją.

Iš pradžių knyga patiko. Netgi labai. Pasakojimo stilius išskirtinis, kaip ir nepažįstama pati Indija, su visais savo gyventojais ir savitais papročiais. Pasakojama nenuosekliai: pagrindiniai veikėjai dvyniai brolis ir sesuo prisimena vaikystę. Jie (Rahelė ir Estha) taip pat yra ir istorijos pagrindiniai veikėjai, bet toli gražu nevieninteliai. Akyse mirga neįprasti vardai ir formos: Čakas, Amu, Sofi-mol, Margareta-kočama, Mažė-kočama, Mamačė ir dar daug kitų. Mirga ir įvykiai, kuriuos tikrai įdomu skaityti.

Tačiau

Viskas gali pasikeisti per dieną. (psl. 151).

Artėjant Siaubui, antroje knygos pusėje pasakojimas staiga pradėjo varginti. Atrodė, lyg kai kuriuose sakiniuose būtų per daug ar per mažai žodžių. Tarpais nesupratau jų prasmės. O buvo, kad ir užmigdavau… Domėjausi tik Rahele ir Estha. Žmogeliuku. Jo ant ratų nameliuku. Bum bum.

Tačiau knyga manęs taip ir neprisijaukino. Gaila.

Peteliškė ant […] širdies kilstelėjo pūkuotą kojelę. Ir vėl nuleido. Kojelė buvo šalta. (psl. 127).

Džiaugiausi, kad perskaičiau iki pabaigos. Ir nežinau, ar bandysiu dar kartą.

Knyga ne kiekvienam.

 

Reklama

Įrašo “Arundhati Roy. Mažmožių dievas.” komentarų: 1

  1. Mane ji buvo užburusi. Antroje dalyje ir man sunkiau sekėsi, bet ne dėl to, kad neįdomu, o kad kažkaip pasąmoningai priešinausi tam,ką teks perskaityti, nes užuominų daug – ir taip aišku, kaip ten baigsis. Kas negero ten. Iki šiol likę tik epizonai ir bendras knygos skausmas, skriauda, moters vieta.

Komentavimo galimybė išjungta.