Chimamanda Ngozi Adichie. Kinrožės žiedas.

Adichie Ch. N. (2005). Kinrožės žiedas. Vilnius: Alma littera, 256 p.

Atsimenu vaikystėje buvo begalės knygų, apie tolimų šalių vaikus, kurie gyveno ne Tarybų Sąjungoje ir baisiai dėl to kentėjo visokiausius vargus. Arba jie neturėjo ką valgyti, arba juos kas nors skriaudė, arba vyko nuolatiniai karai. Tas vaikiškas knygas buvau visai pamiršusi, kol perskaičiau „Kinrožės žiedą“.

Istorija, papasakota penkiolikmetės paauglės, vyksta Afrikoje, Nigerijoje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji viskuo aprūpinta: gyvena turtingoje šeimoje, turi mylinčius tėvus, brolį, eina į prestižinę mokyklą, jai nieko netrūksta. Bet toliau ramiai ir paprastai pasakojama istorija stebina ir net šokiruoja: pasirodo, ne viskas taip gerai, kas gražiai atrodo. Šeimoje vaikai gyvena pagal griežtą dienotvarkę, jiems ne tik, kad neleidžiama klausytis muzikos ar žiūrėti televizoriaus, jie neturi teisės reikšti savo nuomonės ir norų. Šeimai šiek tiek nepasisekė – nes šeimos galva – religinio fanatizmo apsėstas tėvas – turi savo suvokimą apie gyvenimą ir drausmę.

Knyga ne tiek šokiruoja įvykiais, tiek tuo, kad apie tuos įvykius paauglė pasakoja labai paprastai ir kasdieniškai, kaip apie savaime suprantamus, nepakeičiamus dalykus. Ji parašyta taip įtikinamai ir nejučia pagalvoji, kad tokios šeimos galvos-fanatikai gali egzistuoti  ne tik Nigerijoje,  bet ir Lietuvoje, kažkur visai čia pat, šalia mūsų.

Knyga, vertinantiems paprastą ir kasdienišką pasakojimą.