Susanna Tamaro. Eik, kur liepia širdis

Perskaičiau mažą, laiškų forma parašytą knygutę apie gyvenimą. Sunkiai serganti močiutė, apmąstydama savo ir savo artimųjų praeitį, rašo laiškus anūkei į Ameriką, kurių tikriausiai net neišsiūs. Tik vienas po kito liejasi prisiminimai, pamąstymai,  perpinti trupučiu apgailestavimo ir liūdesio; rami, lėta, gyvenimo patirties sudėliota istorija.

Galbūt daugelis minčių ir žinomos, galbūt veikėjos istorija gali pasirodyti per daug paprasta ar net banali, tačiau ji ir tėra paprasta gyvenimiška istorija… o žavinga todėl, kad net apie sudėtingus dalykus papasakota be galo paprastais žodžiais.

Visa, kas mums nutinka, nutinka ne šiaip sau, ne veltui; kiekvienas susitikimas, menkiausias įvykis turi prasmę, ir jeigu mokėsi atverti jiems širdį – įstengsi pasukti kita kryptim, išsinerti iš senos odos tarsi driežas keičiantis metų laikui. Vadinasi, save supratai. (psl. 124).

Pasakojimas pilnas taiklių pastebėjimų ir tokių gerų, paprastais žodžiais pasakytų nepaprastų minčių…

O kai prieisi daug kelių ir nežinosi, kuriuo pasukti, neskubėk ir atsisėdusi palauk. Alsuok giliai ir patikliai tarsi ką tik gimęs kūdikis, apie nieką negalvok, tik lauk lauk ir lauk. Sėdėk ir tyloje klausykis širdies. O jai prabilus, stokis ir eik, kur ji tau liepia. (psl. 141).

Labai rami, protinga ir prasminga knyga.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).