Citatos [6]

Debra Dean. Leningrado Madonos.

Dabar Marina palieka Dmirtrijų, ne iškart, tai būtų pakankamai skaudu, o po sielvartingą truputėlį. Vieną akimirką ji čia, paskui jos vėl nebėra, ir kaskart ji iškeliauja vis toliau nuo jo. Jis negali sekti iš paskos, tik svarsto, kur ji išeina, kai jos čia nebėra. (psl. 126).

***
— Bet juk kai kurie iš mūsų tikrai liks gyvi, — taria Marina Nikolskiui, — ir istoriją papasakos patys.
— O taip, — mielai sutinka Nikolskis. — Bet kas jais patikės? (psl. 135)

***
Grįžk. Eik atgal per vieną ar kelias sales, kol ką nors atpažinsi, o tada pradėk iš naujo. Čia daugiau nei keturi šimtai salių, bet beveik visos tuščios. (psl. 177).

***
Ji džiaugiasi, kad vaikai suaugę. Kai tokia didžiulė rizika, atrodo stebuklas, jog vaikai išgyvena ir užauga. Ir baisiai neteisinga, kad pragyvenęs gyvenimą kitame jo gale sutinki naujų pavojų. (psl. 193).

Įrašo “Citatos [6]” komentarų: 1

Komentavimo galimybė išjungta.