Martinas Andersenas Neksė. Ditė – žmogaus kūdikis

Mėgstu skaityti senas knygas. Kurių jau pageltę nuo laiko, senoviški, ploni  lapai, kai kurie krašteliai užsilankstę, ar net išplyšę puslapiai, ir juos reikia suklijuoti. Kurios atspaustos senovišku šriftu: jis toks malonus akims ir jį labai lengva skaityti. Kurios jau skaitytos daugybę kartų: vadinasi, yra patikrintos ne tiktai daugelio žmonių, bet ir laiko.

Ši knyga išleista 1965 metais. Ją skaityti – tikras malonumas. Ne tik dėl ypatingo vertimo (žinoma, tais laikais juk viskas buvo verčiama iš rusų kalbos), bet ir dėl nuostabios istorijos. Istorijos apie paprastą žmogų ir sudėtingą jo gyvenimą. Ir nors knygoje veiksmas vyksta Danijoje prieš maždaug 200 metų, kažkaip labai jau daug kas panašu į mūsų laikus. Ditei nuo gimimo nelengva, ji dar būdama vaikas pradeda sunkiai dirbti ir vargsta iki pat mirties. Knyga parašyta taip gerai, kad kartais net graudu skaityti, taip labai jaučiasi Ditės vargai ir bėdos, jos maži džiaugsmai. Tiesiog įsijauti į tą gyvenimą, kuris vyko kažkada prieš 200 metų… Nors kaip minėjau, nelabai kas ir pasikeitė, kaip dabar laikraščius paskaitai ar TV publicistinės laidas pasižiūri. O dar 1965 m. kalbos stilius… Tikras malonumas skaityti tekstą, kur žodis buterbrodai yra norma, jau nekalbu apie krūvą visokių žodžių, kurių net reikšmės nebežinojau… Beje, kalba šioje knygoje tai labiausiai ir pasikeitusi.

Protingi žmonės rašo, kad Neksė buvo komunistas, Tarybų Sąjungos draugas. Matyt todėl šiandien jo knygos ir nebėra niekam įdomios: kas ten pastebės ją šalia kokio Coelho… O Ditė…

Ji praturtino pasaulį, bet to niekas nepastebėjo. Ji buvo ir liko viena iš nesuskaičiuojamų bevardžių darbininkių.

Man Ditė – viena geriausių skaitytų knygų apie realybę: žmones ir realų jų gyvenimo vargą.

Gražiausios mintys iš Ditės knygos čia.


Įvertinimas: ***

(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Reklama

Įrašo “Martinas Andersenas Neksė. Ditė – žmogaus kūdikis” komentarai: 4

  1. Man labai reikia jos, nes tėvai pavadino mane Dite, perskaitę šią knyga, tik ji kažkur pasimetė, ir aš likau jos neskaičius. Jaučiu būtinybe ja perskaityti. Nežinau ar nebūtu per drąsu jeigu parašyčiau paskolinti arba parduoti ją. Ačiū Ditė

  2. Aš taip pat perskaičiau neseniai šią knygą. Galiu tik pasakyti – nuostabi knyga. Tik gaila, kad skaičiau tokią viską mačiusią, prastam stovy, nes pačios pabaigos nuo 678 iki 687 pslp. nebebuvo 😦 Nors jau kaip ir ai6ki pabaiga, bet negaliu nurimti, privalau peskaityti tuos paskutinius puslapius, tik kaip ir kur…

    • Gaila neturiu skenerio, būtinai nuskanuočiau tuos kelis puslapius…

  3. Man perskaičius šią knygą taip pat kilo tokia mintis, kad kada nors jei turėsiu dukrą, pavadinti ją Dite. Kažkaip norisi tikėti, kad tokia graži nors ir liūdna istorija turi kažkokią intencija…Tiesiog norisi to vardo nepamiršt, kažkam suteikt. Motutė Ditė, ar išvis dar būna žemėje tokių kilnių žmonių?

Komentavimo galimybė išjungta.