Na, pamačiau viršelio anotacijoje Tomo Mano pavardę ir pasiėmiau paskaityti. Norėjosi ko nors tokio maniško, po visų tų Irvingų ir Picoult. Norėjosi šiokios tokios mankštos protui.
Gavau.
Skaičiau visaip, kartais buvo taip įdomu, kad atsitraukt negalėjau, o kartais jau toks nuobodulys apimdavo, akys pačios merkdavosi.. Buvo vietų, kur net neatsimenu, ką skaičiau… Bet labai jau smalsu buvo, kaip viskas baigsis. O pabaigoje tai na, ką aš žinau… pagalvojau, kad tikriausiai likau nesupratusi. Dar paskaičiau paties autoriaus paaiškinimą. Ne pro šalį jis, galima pasitikrinti, ar bent ką nors į tą pusę supratau, ką autorius buvo sugalvojęs.
Pati istorija paprasta, šiek tiek tokia mistinė, man patiko. Patiko pati idėja pavaizduoti, kas tai yra ta masinė psichozė, vieno žmogaus galia manipuliuoti kitais. Žinoma, autorius tikriausiai rašydamas knygą galvojo apie tas didžiąsias psichozes, karus, Trečiąjį Reichą ar pan. Bet kai perskaitai knygą, pamatai, kaip lengvai žmonės leidžiasi manipuliuojami ir koks simboliškas yra tas knygoje aprašytas pagoniškas žmogaus aukojimas. Baisu iš tikrųjų. Kitą vertus, knygoje labai daug gamtos aprašymų. Skaičiau ir galvojau, ką jie galėtų reikšti, negi čia šiaip sau nukrypimai, kartais netgi per daug nuobodūs. Bet paskui pagalvojau, kad galbūt gamta ir jos aprašymai ne veltui taip dažnai minimi. Prieš visokius mistinius reiškinius gali atsilaikyti tik natūralus dalykai. Gamtoje, kartu su močiute Gison, slypi jėgos, kurios pajėgios kovoti prieš tuos svetimus mistinius reiškinius. Juos galbūt net nugalėti. Galbūt. Juk gėrio ir blogio kova tęsiasi amžinai.
Na, man Manas patiko labiau, o kodėl Brochas lyginimas su Manu net negalėčiau pasakyti, perskaičiusi tik tą vieną knygą. Kitą vertus, nesigailėjau, kad skaičiau, nors nežinau, ar greitai skaitysiu dar kokią to autoriaus knygą.
Kelios mintys iš knygos – čia.
——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).
kaskaityti.lt 