John Irving. „Naujojo Hampšyro“ viešbutis

Taip jau išėjo, kad pirmoji perskaityta knyga J. Irvingo romanas, o Irvingas toli gražu nėra mano mėgstamiausias rašytojas. Po paskutinio jo romano, „Kol tave rasiu“, galvojau, jog su juo atsisveikinau visiems laikams (daugiau nei 900 psl. kažkokių atsiminimų apie vaikystę, kurie pasirodo buvo net netikri atsiminimai. Ne knyga, o konkretūs kliedesiai. Tiksliau – tobulos rinkodaros pavyzdys, kaip parduoti bet ką).

Bet nebūtų Kalėdos stebuklų metas… Po 30 psl., kurie iš karto įvedė į Irvingo pasaulį (na, buvo labai panašūs į visas ankstesnes jo knygas – nuobodūs), pasidarė kažkaip įdomu. Įtraukė. Netgi, sakyčiau labai. Ir pasidarė tikrai nesvarbi Irvingo maniera vaizduoti nevisai normalų seksą, svarbiausia šioje knygoje šeima – mama, tėtis ir vaikai – kurių net penki. Tiesa, dar senelis. Ir šuo. Ir dar meška… Svarbiausia tampa taip, kaip ši šeima gyvena, dirba, svajoja, kaip auga vaikai, kaip jiems tenka iškęsti toli gražu ne pačius lengviausius metus mokykloje, kaip jie prisitaiko prie tėvo noro įgyvendinti savo svajones, kaip jie bręsta, kokie jų tarpusavio santykiai.

Ši šeima žinojo, ko reikia, kad gyventum, kaip pasakoje. Reikia svajoti. Išsigalvoti gyvenimą. Reikia geros, protingos meškos. Vieniems tai – jų protas, kitiems – mylimas žmogus, dar kitiems – susikurtos iliuzijos. Labai svarbu, kad visiems būtų viskas gerai.

Tada gali pasijusti lyg apsėstas ir toks būti. Tada gali ramiai praeiti pro atdarus langus.

Išgyventi…
Pabaiga graži. Labai kalėdiška…

O jeigu mažai ką supratot, tai aš nekalta. Čia buvo Irvingas ir jo šventinė mišrainė, t.y. atsiprašau jau net kokia septintoji lietuviškai išleista knyga apie gyvenimą pagal Irvingą.

——–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Įrašo “John Irving. „Naujojo Hampšyro“ viešbutis” komentarų: 1

Komentavimo galimybė išjungta.