Archyvas

Archive for the ‘Vaikiškos’ Category

Astrida Lindgren. Mes varnų saloje.

2014-07-08 4 comments

LINGRED_VARNU SALOJELINDGREN, Astrida. Mes varnų saloje: [apysaka]. Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. Iliustravo Iluna Vikland. Vilnius: Vyturys, 1987. 207 p.

– Jei ryto aušros sparnus turėčiau, toli pajūry gyvent norėčiau… (psl. 175).

Kad galiu tikėtis kažko nepaprasto, supratau vos perskaičiusi pirmą puslapį. Oho. Nesu įsitikinus, bet ar Varnų saloje – nėra pati gražiausia Astrid Lindgren knyga? Ne? Tada ji be abejonės gražiausia mano skaityta knyga. Bent jau šiais metais.

Man buvo gražu. Vien ko vertas mažasis Pelia. O dar tėtis Melkeris. Tjorvernė. Malina. Tobula. Mama, kodėl neperskaitei man tos knygos vaikystėje? Kodėl neperskaičiau pati? Tikrai pranoksta visus kalbančius triušius ir princus. Man tikrai. Nes kur tikrasis gyvenimo grožis, jei ne realybėje? Tiesa, romantikos yra. Užburtų princų, dienoraščių ir padūsavimų birželio naktim. Bet dėl to tik dar gražiau.

Sakyčiau, knyga labai universali. Mažiesiems be abejonės patiks Pelia, Tjorvenė, Styna. Didesniems – paslaptingasis ketvertukas ir jų slaptos trobelės. Dar didesniems – Malina, dienoraštis ir meilė. O patiems didžiausiems patiks viskas: vaikų išmintis, Malinos dienoraščiai, tėtis Melkeris, Dailidės sodyba, valčių pašiūrės, kalbančios varnos, nerk į geldą, garlaivių prieplauka… net pernelyg vaikiška pabaiga patiks. Beje, dar Bocmanas. Jis patiks visiems.

- Taigi, mano bičiuliai, – kalbėjo Melkeris, – lygiai taip, kaip aš visada sakau – kiekviena diena tartum visas gyvenimas!
- Ir dar koks gyvenimas, – pridūrė Pelia. (psl. 88)

Gražių dienų. Ir gražių knygų!

Kazys Saja. Gvidono apsiaustas.

2013-12-01 Komentarai išjungti

Saja_GvidonoSAJA, Kazys. Gvidono apsiaustas: [Apysaka su keliom kryžkelėm, kur tolimesnį kelią skaitytojas gali pats pasirinkti]. Iliustravo Marija Jukniūtė. Vilnius: Vyturys, 1988. 119 p.

Nuo čia tiesus kelias vieškelėlis šakojasi. Autorius siūlo skaitytojui pačiam pasirinkti, su katruo Teofiliu jis norėtų keliauti toliau. Kas nusprendė, kad monetos grąžinti neverta, tegul skaito sekantį skyrių, o kas mano kitaip, tegul atsiverčia 53 puslapį ir pasiveja Tilį, kuris nutarė pasukti dešinėn. (psl. 34).

Paskutiniu metu perskaičiau ne vieną K. Sajos knygą. Kažkokios išskirtinės jos man atrodo, ne tokios, kaip visos. Ši irgi kitokia. Gražios iliustracijos, netipinis siužetas, galimybė rinktis. Nežinia, kas įvyks, nusprendus pasielgti vienaip, ar kitaip. Norisi, žinoma, monetos negrąžinti. Pasirinkti sudėtingesnį kelią iki pabaigos. Nes pabaiga, kaip žinia, vienoda visose vaikiškose knygose.

O daugiau… Turit, ką pridurti? Aš – ne…

Markas Tvenas. Princas ir elgeta.

2013-11-25 Komentarai išjungti

Tvenas_princasTVENAS, Markas. Princas ir elgeta.  [romanas]. Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. Vilnius: Vaga, 1979. 303 p.

Gal būt tai tikra istorija, o gal tik legenda, padavimas. Galbūt visa tai buvo, o gal nebuvo, bet būti juk galėjo (psl. 3).

Tikrai visai nepanaši į Tomą Sojerį. Visiškai kitokia. Pirmiausiai suabejojau, gal Markas Tvenas anglas? Ne, amerikietis. Anglijos istorija tiesiog domėjosi. Tai ir knygoje gausu, gal ir nelabai tikslios, bet visgi istorijos. Vėliau vėl suabejojau, kam skirta knyga? Vaikams, rašytojas ją rašė būtent vaikams. Bet nėra jokios didaktikos, jokio pamokslaujančio pasakotojo, ar tvoras liepiančių dažyti tetulių. Tik pasaka – ne pasaka apie gerumą, gailestį, teisingumą ir draugystę. Ir atitinkamai suregztas siužetas, priverčiantis skaitytoją kartu su veikėjais spręsti sudėtingiausias dilemas.

Mirtis, smurto mirtis laukia šių nelaimingųjų! Tomui tarsi kas širdį sugniaužė. Jį užplūdo gailestis ir išstūmė visus kitus jausmus. Jis negalvojo nei apie sulaužytus įstatymus, nei apie skriaudas ir kančias, kurias šie trys nusikaltėliai suteikė savo aukoms, – jis negalvojo apie nieką kitą, tik apie kartuves ir šiurpų likimą, gresiantį pasmerktiesiems. (psl. 130).

Laiką pralenkusi klasika.

Kazys Saja. …kurio nieks nemylėjo.

2013-11-12 Komentarai išjungti

Saja_nemylejoSAJA, Kazys. …kurio nieks nemylėjo: [romanas jaunam skaitytojui]. Apipavidalino Agnius Tarabilda. Vilnius: Alma littera, 2005. 128 p.

Visi jie sukčiai, visi iki vieno.  (psl. 56).

Ir  pavadinimas, ir šiek tiek trikdantis viršelis nuteikia, kad linksma nebus. Septynmečio Sigito Staipos gyvenimas nelengvas, ir toli gražu nevaikiškas. Siužetas – kaip iš tų populiarių laidų, gyvų nesibaigiančių kriminalinių istorijų ir šeimyninių dramų dėka. Knygoje tas pats: geriantys tėvai, elgetavimas, alkis, skurdas ir nusikaltimai.

Įspūdžio nepadarė. Tiesiog kasdienybės realijos, kurių pilna visa šiandieninė žiniasklaida. Gal tikėtasi, kad romaną perskaitę vaikai taps geresni, jautresni. Nes jame yra vilties, kad viskas bus gerai, kad gal būt dar galima patikėti ramiu ir saugiu gyvenimu…

Senesni  autoriaus kūriniai, kurie dar buvo vadinami apysakomis, nepalyginamai įdomesni, geresni ir  prasmingesni.

Vytautė Žilinskaitė. Ledinė fėja.

2013-11-11 Komentarai išjungti

Zilinskaite_FejaŽILINSKAITĖ, Vytautė. Ledinė fėja [rinktinė]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1979. 173 p.

„O, kad galėčiau sugrįžti ir vėl įleisti šaknis į gimtąjį mišką! Išaugčiau didelė ir stipri, ir bet kokiam viesului atsispirčiau!.. Vėjau, – maldaujamai sunėrė ji šakeles, – nunešk mane atgal į gimtąjį pušyną!“ (Pušaitės klajonės, psl. 118).

Gražiausių autorės apsakymų vaikams rinktinė. Vaikystėje tai tikrai nebuvo pati mėgstamiausia knyga: tuomet fantazuoti nelabai mėgau ir prie mano realaus, keistas ir kitoks šios knygos pasaulis nelabai derėjo.

Dabar tą knygą pavartyti smagu.  Istorijose ir sielvartas, ir džiaugsmas, praradimai ir atradimai, vaikiški norai, verkiantys drambliukai, tėčiai iš oranžinių planetų ir  dar daug daug visko.  Dar daug ir džiaugsmo, jei veikėjams sekasi, ar liūdesio, jei jie nelaimingi. Kaip ir ankstesnę  knygą, „Ledinę fėją“ iliustravo Stasys Eidrigevičius, ir prie šito keistoko teksto jo dar keistesni  paveiksliukai labai dera, nors kažkada ir neatrodė labai gražūs.

Nelabai mėgtas vaikystės knygas visai verta paskaityti suaugus.

Žemaitė. Kaip Jonelis raides pažino.

2013-10-30 Komentarai išjungti

201310282947ŽEMAITĖ. Kaip Jonelis raides pažino. [apsakymai]. Iliustravo Albina Makūnaitė. Vilnius: Vaga, 1980. 143 p.

… vieną sykį šeimininkė parvežė iš jomarko lementorių… (psl. 6).

Sena, vaikiška knyga. Tikrai nežinia, ar galėtų būti kada nors išleista iš naujo: dabartiniai tėveliai piktinasi net ne tokiais dalykais. Kur jau ten gimdantys kiškiai ar sidro gamyba: čia ir smurtas prieš vaikus, ir pernelyg ankstyvos mirtys, alkis ir vargas.

Bet ir didelis, didelis noras mokytis.

 „Kaip Jonelis raides pažino“ gražiausias Žemaitės apsakymas vaikams. Liūdnas, bet tikroviškas. Kaip ir visi kiti apsakymai: juk rašytoja rašė apie tai, ką matė. Vaikystėje tai darė didžiulį įspūdį: po kiekvieno apsakymo kildavo šimtai klausimų. Ir džiaugsmas, kad kiaulių ganyti nebereikia, o vaikų mokykloje nebemuša. Gražios knygos iliustracijos dar labiau primena tą vaikišką nuostabą: kaip gi taip gali būti!

Jaunime, šviesesnis pasidaryk!“, toks buvo Žemaitės linkėjimas. Kažin, ar išsipildė?

201310282942  201310282943 201310282944

Kazys Saja. Už nevarstomų durų.

2013-10-28 2 comments

Saja_Nevarstomos durysSAJA, Kazys. Už nevarstomų durų: [labiau linksma, negu liūdna, veikiau pasaka, negu apysaka]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1978. 243 p.

Ir aš ėmiau prisiminti tai, ko, rodos, iš tikrųjų nė būti nebuvo. (psl. 17).

Yra knygų, kurių nesuprantu. Jų pasitaiko ir dabar, pasitaikydavo ir vaikystėje. Tuomet buvau realistė. Knygos, kuriose realizmas pynėsi su pasaka atrodė mažų mažiausiai keistos.

„Už nevarstomų durų“ – viena iš tokių. Herojaus svajonės nukelia jį į tokius laikus, kai nebuvo mokyklų, o pasaulyje gyveno žiniuonės, karaliai ir nelaimingos karalaitės. Vaikystėje tai atrodė keista ir nuobodu. Dabar – įdomu ir nebekeista. Juk kas ten besupaistys, kur tos pasakos baigiasi, ir kur prasideda realybė.

Man patinka šio rašytojo knygų pavadinimai. Patinka ir pačios knygos. Patinka dar ir jo požiūris. Į daug ką. Į kūrybą irgi. Kažkur internete skaičiau: „Kai kas mane jau laiko mirusiu, ir aš su tuo baigiu susitaikyti. Įsitikinau, kad tikrasis kūrėjo honoraras – ne pripažinimas, ne garbė ar pinigai, o džiugus, tegul ir apgaulingas jausmas, jog tavo diena prasideda ir baigiasi prasmingai. Rašai, kalbi pats su savimi kaip su murkiančiu katinu, kuris glostomas žada sugauti tau lig šiol neregėtą pelę.“.

Manau, katinas neapgavo.

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 537 pasekėjų