Žemaitė. Marti.

2010-12-11

Žemaitė, (1985). Marti. Kaunas: Šviesa, 327 p.

Autorė, kuri paskutiniu metu dažnai minima: internete, asmeniniuose tinklaraščiuose, spaudoje. Ji paseno, ji nebesuprantama, ją sunku skaityti. Atsiverčiau dar kartą paskaityti ir aš, ar tikrai Žemaitė jau taip nesuprantamai nutolusi nuo mūsų gyvenimo.

Knygoje spausdinami gerai žinomi autorės kūriniai, dalis apsakymų iš apsakymo ciklo „Laimė nutekėjimo“. Pabaigoje – autobiografinis apsakymas „Pirmieji mano žingsniai“ ir komedija „Trys mylimos“.  Knyga puiki. Savo tikrumu (kas geriau gali pavaizduoti tikrą to meto Lietuvos kaimą, jei ne visą tai mačiusi Žemaitė), vaizdingumu, nuoširdumu. Ir jumoru.

Šeimininkė – nebejauna, bet porą riestainių suėsi, kol aplinkui apeisi – pavirto į lovą pasilsėti. (psl. 5).

Nors dauguma apsakymų liūdni, aprašomi nelaimingi, tragiški moterų likimai (daugiausia iš ciklo „Laimė nutekėjimo), tačiau Žemaitė rašo labai vaizdingai, veikėjai labai tikri (gal todėl, kad kurti pagal realius žmones) ir įsimintini (Vingis, tėvas: „Mauči, tuoj gauni į dantis! Kaip aš liepsiu, taip turi būti“).  Jau vien chrestomatiniame apsakyme „Marti“ koks išraiškingas Vingių tėvo ir sūnaus dialogas:

– Kame buvai? – paklausė tėvas.

– Miegojau; kai atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį – au! – žiovavo.

– Ar suveizėjai arklius?

– Taigi taigi, kaipgis! Man arkliai nerūpi šventą dieną… taigi, tata, pats ką dirbai neveizėjęs?

– Bene kur nupuls arkliai, – pamojo tėvas su ranka, – o dubos pečių neužkišai?

– Taigi taigi, kapgis, vis mat man! Ogi pats kame buvai ligi šiol neužkišęs?

– Nė bėda, išdžius rugiai rytojui, –  mostelėjo tėvas. (psl. 39).

Dar geresnis apsakymas „Kaip Jonelis raides pažino“. Mamos pirmą kartą skaitytas dar tada, kaip niekaip nesupratau, ką reiškia „surašyti į jaučio  kailį“.

Toks dar mažetėlis, kiek šalčio, kiek alkio, kiek sulijo, sušlapo, o dar kiek sykių į sprandą gavo arba su pančiu smūgių, tai to viso nė į jaučio kailį nesurašytum. (psl. 279).

Ir žinoma, labai gailėjau to Jonelio. Gaila jo ir dabar. Koks turi būti skaitytojo išprusimas, kuriam Žemaitė ir toks jos apsakymas yra sunkiai suprantamas, tarsi nutolęs?

Pati Žemaitė buvusi labai aktyvi moteris: rūkė papirosus, raita parjodavusi arklius iš ganyklos, į šokius nešdavosi ant rankų vaiką, kurį kam nors duodavusi palaikyti ir eidavusi šokti. Žemaitės kūryba gali nepatikti, bet tai sava ir miela klasika. O visiems per daug ją kritikuojantiems ji mokėtų atsikirtsti ir pati („Balamūtas, bjaurybė!“, psl. 12), jei tik, žinoma, galėtų.

Knyga, kartu su Žemaite nuvedanti į tikrų tikriausią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimą.

About these ads
Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 540 pasekėjų